Kiekvieną kartą, kai pasiklausau liberalių „ekspertų“, landsberginių anal‘itikų postringavimų apie „tuos baisius sovietinio režimo laikus“, valatkodelfinių profesionalių smegenų plovikų rypavimus apie „sovietinio režimo siaubus“, visada kyla pasišlykštėjimo liberalių melagių, „laisvų“ JAV vergų kosminiu išsigimimu jausmas. Šitaip niekšiškai meluoti apie tarybinę realybę galima tik dviem atvejais – arba dėl visiško protinio neįgalumo arba už pinigus. Liberalioje „demokratijoje“, importuotoje iš JAV-Vakarų kolonizatorių, kur viskas daroma vardan pinigų, kur žmogus žmogui vilkas, kur nusikaltėliai yra patys sėkmingiausi visuomenės nariai, melas yra pagrindinė vertybė, kuri ir padeda generuoti pagrindinį liberalios ekonomikos „pavogiau ir turiu“ resursą – milžinišką idiotų masę, kuri pati jau mąstyti nepajėgia, todėl priima vartojimui viską, ką jiems pakiša liberalūs vagys – politikai, kompradorinis elitas, korumpuoti teisėjai/teisėsaugininkai ir išsigimę žurnaliūgos. Būtent jie ant siaubingo antitarybinio melo, antikomunistinio melo propagandos jau spėjo išauginti kartą jaunimo, kuri savo akyse nėra mačiusi tarybinės tikrovės, tačiau su nuoširdžia neapykanta rūsčiai smerkia tarybinę praeitį. Ir, pastebėjau, kuo jaunesnis proamerikietiškas patriotas, tuo žiauresnis jam buvo Stalinas, tuo baisiau jis kentėjo Sibiro Gulaguose, tuo klastingiau jį persekiojo KGB agentai, kai parduotuvėse galėjai nusipirkti tik landsbergio ragus ir kanopas, bet negalėjai nusipirkti išsvajoto tualetinio popieriaus … kad nusivalyti tą vietą, su kuria jie dabar ir galvoja. Kol yra gyvi…
