11 tarybinių fantastiškų filmų apie Didįjį Tėvynės karą, kuriuos būtina peržiūrėti patiems ir parodyti savo vaikams. Nei vienas Holivudinis “eilinis rajanas” ar “priešas prie vartų” jiems neprilygsta jau vien todėl, kad scenarijus jiems rašė, filmus statė ir juose vadino žmonės, kurie patys kariavo fronte ir savo akimis matė šio siaubingo karo baisumus. 1. „Skrenda gervės“, 1957 m., režisierius Michailas Kalatozovas. Itin jausmingas, nepaprastos emocinės galios filmas pasakoja apie paprastus žmones, į kurių likimus negailestingai įsiveržė karas. „Skrenda gervės“ buvo vienintelis tarybinis filmas, apdovanotas Kanų kino festivalio Auksine palmės šakele. Nikita Chruščiovas po filmo peržiūros liko nepatenkintas ir pagrindinę filmo personažę, kuria puikiai suvaidino Tatjana Samoilova, pavadino „kekše“. Prieš filmo premjerą Kanuose, Pablo Picasso pasakė Tatjanai Samoilova: „Aš tikiu, kad po šio filmo peržiūros jūs tapsite žvaigžde“, o pažiūrėjęs filmą jis pavadino jį genialiu. 2. „Jaunoji gvardija“, 1948 m., režisierius Sergejus Gerasimovas. Tikra Donecko istorija paremtas filmas. Kai kurie iš filmo personažų gyvenime buvo visiems žinomais chuliganais, iki karo niekas iš jų net negalvojo apie žygdarbius, kai kurie nenorėjo klausytis jokių pamokymų, paklusti drausmei, buvo paprasti tarybiniai jaunuoliai, tačiau atėjo karas, juos visus suvienijo begalinis noras išvyti fašistus iš savo žemės ir jie tapo didvyriais. Septintojo dešimtmečio pradžioje filmas susilaukė rimtų…
1870 m. balandžio 22 d. gimė Vladimiras Iljičius Leninas (Uljanovas) (1870-04-22 – 1924-01-21) – proletarinės revoliucijos, darbo žmonių valstybės teoretikas ir praktikas, valstybės veikėjas, žymiausias 20-ojo amžiaus politikas, Visos Rusijos komunistų (bolševikų) partijos ir pirmosios žmonijos istorijoje darbo žmonių valstybės, Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS), įkūrėjas. Vladimiras Iljičius Leninas (Uljanovas) gimė 1870 m. balandžio 22 d. carinės Rusijos Simbirsko mieste (dabar Uljanovskas). Be Volodios šeimoje augo dar penki vaikai. Mokėsi Simbirsko gimnazijoje. 1887 m. gegužės mėn. jo vyresnysis brolis Aleksandras buvo nubaustas mirties bausme už dalyvavimą sąmoksle, kurio tikslas buvo fiziškai sunaikinti Rusijos carą Aleksandrą III. Po trumpo studijų Kazanės universitete laikotarpio Volodia buvo pašalintas iš universiteto dėl dalyvavimo studentų judėjime, Kazanės universitete veikusiame pogrindyje marksistų ratelio veikloje. 1893 m. Sankt Peterburge V.Uljanovas užsiima publicistika, studijuoja socialdemokratijos istoriją, teoriją ir praktiką, nagrinėja politinės ekonomikos klausimus. 1895 m. išvyko į užsienį. Grįžęs iš Vakarų Europos įsteigė partiją pavadinimu “Kovos už darbo klasės išlaisvinimą sąjunga“. Caro slaptosios tarnybos (ochrankės) buvo suimtas ir išsiųstas į tremtį Jenisejaus gubernijoje. Tremtyje Vladimiras Iljičius susituokė su Nadežda Konstantinovna Krupskaja. Būdamas tremtyje parašė daugelį savo politinių ir publicistinių darbų, kurių pagrindinės temos buvo materialistinė filosofija, socialistinės revoliucijos teorija ir praktika, socializmo ir komunizmo idėjų realizavimas praktikoje, socializmo…
Įtakingiausias pasaulio politikas Rusijos prezidentas Valdimiras Putinas dalyvavo Holokausto dienos minėjime Izraelyje, kur jam buvo parodyta ypatinga pagarba ir jis ten buvo neabejotinai svečias Nr.1. Savo kalboje V.Putinas pažymėjo neginčijąmą Tarybų Sąjungos, Raudonosios armijos ir tarybinės liaudies lemiamą indėlį triuškinant Vakarų išaugintą vokiškąjį nacizmą. Taip pat pasaulio politikos lyderis priminė, kaip Raudonosios armijos kariai prieš 75 metus išlaisvino baisiausios mirties stovyklos Osvencimo kalinius 1945 metų sausio 27 d., kuri ir tapo pasaulinė Holokausto minėjimo diena. Į Holokausto dienos minėjimą atsisakė vykti Lenkijos vadovas A.Dūda. Ir tai suprantama. Pilsudskinė Lenkija buvo viena aktyviausių A.Hitlerio sajungininkių prieš II Pasaulinį karą, kartu su nacistine Vokietija, Vengrija, Rumunija draskė Čekoslovakiją po 1938 m rugsėjo 29 d., Miuncheno suokalbio. Būtent Lenkija kūrė planus kartu su A.Hitleriu užpulti Tarybų Sąjungą, užgrobti Pabaltijį, Ukrainą ir sukurti pagaliau lenkų nacionalistų iki pat šiol puoselėjamą Lenkijos “nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros” imperiją. Tačiau Lenkija greitai tapo nereikalinga nacistinei Vokietijai ir vakarykštė sąjungininkė 1939 metų rugsėjo 1 d. užpuolė Lenkiją, per dvi savaites sumušė lenkų ulonų divizijas ir iškėlė vėliavą su svastika virš Varšuvos. Tarybų Sąjunga 1939-09-17 dieną, kai Lenkijos jau nebuvo, atsiėmė savo teritorijas, kurias Lenkija buvo užgrobusi po 1921 metų Rygos sutarties pagal Kerzono liniją – Vakarų…
Šaltinis: http://www.us666.ru/intervencyiindex2.htm
„Man tiesiog darosi baisu dėl mano šalies, kai pamanau, kad Dievas yra teisingas“. JAV prezidentas Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson)
„Manau, kad visus, kurie pelnosi iš karo bei prisideda prie jo kurstymo, pačią pirmą jo dieną turi sušaudyti jo šalies piliečiai“. Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway)
Kad įtvirtintų ir išlaikytų savo „teisę“ eksploatuoti kitas tautas, Amerika reguliariai naudojo įvairias prievartos formas, ir pirmiausia – karinę. Štai žinomų ginkluotų intervencijų sąrašas.
Vien per 1661-1774 metus iš Afrikos į JAV buvo įvežta apie milijonas gyvų vergų, o daugiau nei devyni milijonai žuvo pakeliui. Vergvaldžių pelnas, gautas iš šių operacijų, skaičiuojant XVIII amžiaus kainomis, sudarė ne mažiau kaip 2 milijardai dolerių – astronominė suma tuo metu.
1622 m. Amerikiečių karai prasideda 1622 metais, pirmą kartą užpuolus indėnus Džeimstaune, toliau sekė karas su indėnais algonkinais Naujoje Anglijoje 1635-1636 metais ir 1675-1676 metų karas, kurio metu buvo sugriauta beveik pusė miestų Masačusetse. Kiti karai ir susišaudymai su indėnais tęsėsi iki 1900 metų.
Iš viso amerikiečiai sunaikino apie 100 milijonų indėnų, o tai reiškia, kad galime kalbėti apie patį tikriausią genocidą, žymiai didesnį, nei Hitlerio masinės žydų žudynės (4-6 milijonai aukų). Nuo 1689 m. iki 1763 m. vyko keturi svarbiausi imperiniai karai, kuriuose dalyvavo Anglija ir jos Šiaurės Amerikos kolonijos, taip pat Prancūzijos, Ispanijos ir Olandijos imperijos.
Petras Rekašius 2019-08-20 Read more: https://sputniknews.lt/columnists/20190820/9998643/Molotovo-Ribentropo-paktas-antitarybinis-mitas-ir-pamirta-tiesa.html Jau greitai sueis lygiai 80 metų nuo tada, kai 1939 m. rugpjūčio 23 dieną Maskvoje buvo pasirašytas garsusis Molotovo-Ribentropo paktas Mūsiškiai “patriotai”, kaip įprasta, kviečia minėti Baltijos kelią, būdingomis frazėmis keikdami TSRS bei “sovietų okupaciją”. Tuo tarpu mums vertėtų paklausti — kokia už šio antitarybinio mito slypinti tiesa? Kad į tai atsakytume, geriausia pradėti nuo paties mito, neva čia būta kone šėtoniško dviejų, vienas kitam blogybe nenusileidusių “totalitarinių režimų” suokalbio prieš “laisvas ir nepriklausomas” Pabaltijo tautas, netrukus tapusio didžiausių žmonijos istorijoje skerdynių — Antrojo pasaulinio karo — priežastimi. Tuo tarpu vadinamosios Vakarų “demokratijos” neva šventai stovėjusios “laisvės” sargyboje, bet dėl tragiškų aplinkybių nepajėgusios užkirsti nelaimei kelio. Būtent “mito”, nes nuo Perestroikos laikų į daugelio lietuvių sąmonę įsisunkęs Molotovo-Ribentropo pakto supratimas, kaip ir nuo jo neatsiejami antitarybiniai sentimentai, remiasi daugybe istorijos klastojimų bei nutylėjimų, pradedant bendra tuometinės Europos situacija, baigiant tikrąja tiek Tarybų Sąjungos, tiek nacistinio Reicho laikysena. Miuncheno suokalbis — Hitlerio įgalinimas Neįmanoma rimtai kalbėti apie 1939-ųjų rugpjūtį vykusias Vokietijos ir TSRS derybas, neminint dar 1938-aisiais buvusio Miuncheno suokalbio, kuriame būtent Didžioji Britanija ir Prancūzija atidavė naciams Čekoslovakiją. Manyta, kad tuo būdu būsiąs patenkintas Hitlerio apetitas, o jo grobuoniškas žvilgsnis nukreiptas nuo Vakarų į Tarybų…
Kiekvieną kartą, kai pasiklausau liberalių „ekspertų“, landsberginių anal‘itikų postringavimų apie „tuos baisius sovietinio režimo laikus“, valatkodelfinių profesionalių smegenų plovikų rypavimus apie „sovietinio režimo siaubus“, visada kyla pasišlykštėjimo liberalių melagių, „laisvų“ JAV vergų kosminiu išsigimimu jausmas. Šitaip niekšiškai meluoti apie tarybinę realybę galima tik dviem atvejais – arba dėl visiško protinio neįgalumo arba už pinigus. Liberalioje „demokratijoje“, importuotoje iš JAV-Vakarų kolonizatorių, kur viskas daroma vardan pinigų, kur žmogus žmogui vilkas, kur nusikaltėliai yra patys sėkmingiausi visuomenės nariai, melas yra pagrindinė vertybė, kuri ir padeda generuoti pagrindinį liberalios ekonomikos „pavogiau ir turiu“ resursą – milžinišką idiotų masę, kuri pati jau mąstyti nepajėgia, todėl priima vartojimui viską, ką jiems pakiša liberalūs vagys – politikai, kompradorinis elitas, korumpuoti teisėjai/teisėsaugininkai ir išsigimę žurnaliūgos. Būtent jie ant siaubingo antitarybinio melo, antikomunistinio melo propagandos jau spėjo išauginti kartą jaunimo, kuri savo akyse nėra mačiusi tarybinės tikrovės, tačiau su nuoširdžia neapykanta rūsčiai smerkia tarybinę praeitį. Ir, pastebėjau, kuo jaunesnis proamerikietiškas patriotas, tuo žiauresnis jam buvo Stalinas, tuo baisiau jis kentėjo Sibiro Gulaguose, tuo klastingiau jį persekiojo KGB agentai, kai parduotuvėse galėjai nusipirkti tik landsbergio ragus ir kanopas, bet negalėjai nusipirkti išsvajoto tualetinio popieriaus … kad nusivalyti tą vietą, su kuria jie dabar ir galvoja. Kol yra gyvi…
1953 metų kovo 5 d. savo užmiesčio rezidencijoje labai keistomis aplinkybėmis mirė tuometinis Tarybų Sąjungos, pirmosios pasaulyje darbo žmonių, realios demokratijos valstybės, vienintelės tikrosios II Pasaulinio karo nugalėtojos vadovas Josifas Visarionovičius Stalinas. Net praėjus tiek metų po žymiausio 20 amžiaus politinio veikėjo mirties Vakarų imperialistai, nacistai, fašistai negali jam atleisti savo gėdingo pralaimėjimo ir nėra pasaulyje kitos tokios asmenybės, apie kurią pasaulio parazitai – kapitalistai, banksteriai, liberalai, nacistai, sionistai, konservatoriai ir pan. – nebūtų prikūrę tiek prasimanymų, melo, šmeižto. Kaip buvo iš tiesų? Kodėl liberalai taip atkakliai nemato realių tarybinės valstybės įspūdingų pasiekimų ir mato išimtinai tik trūkumus, represijas? Kodėl, nežiūrint į kosminius liberalų šmeižto apie J.Staliną kiekius, kiekvienais metais daugėja žmonių, kurie TSRS lyderį, vadovavusį šaliai sunkiausiu valstybei laikotarpiu , vertina objektyviai, už didingus darbus ir neregėtus pasiekimus? Kodėl apie J.Staliną liberalioje melo propagandoje galima kalbėti išimtinai tik neigiamai ir tik apie jo vykdytas represijas? Tai mažiausiai yra neobjektyvu ir būtų tas pats, kaip krikščionybę vertinti tik pagal inkviziciją. Tiesa yra visuma faktų, tiek neigiamų, tiek teigiamų, todėl verta svarstyti ir liberalų kruopščiai nutylimą informaciją apie tai, kas buvo nuveikta Tarybų Sąjungoje, kai valstybei vadovavo Josifas Visarionovičius Stalinas. Bet kurį liberalą, nepriklausomai nuo to, kokioje formoje jis parazituoja…
Toliau sąrašas be numeracijos, nes jis nėra galutinis. Žinoma, kažkas prisimins dar keletą Rusijos panašių “nusikaltimų” ir sąrašą papildys. Beje, šitą postą surašė Facebook Suomijos blogeris Veikko Korhonen iš Oulu miesto. Ne komunistas, jeigu ką.
Taigi:
Suomija, 1802 ir 1918 m.m. Rusija klastingai padovanojo suverenitetą Suomijai. Iki 1802 Suomija niekada neturėjo savo valstybės.
1918 m. TSRS (Rusija) nesąžiningai ir klastingai padovanojo valstybingumą Latvijai ir Estijai. Iki 1918 metų nei latviai nei estai savo valstybių niekada neturėjo, buvo Vokietijos bei Švedijos gūdžios provincijos, o kolonizatoriai vietinius gyventojus laikė antrarūšiais, savotiškais baltaisiais negrais, kurie tinkami tik ponams patarnauti, ponai turėjo net prima nocta teisę.
Lietuva atgavo valstybingumą 1918 m. taip pat dėka Rusijos.
Lenkija išliko kaip valstybė, atkūrė savo valstybingumą padedant Rusijai du kartus, 1918 m. ir 1944 m.
Trečiąjį gegužės sekmadienį paprastai Lietuvoje minima kariuomenės ir visuomenės vienybės diena, minimi Lietuvos partizanai. Ne tie, kurie kovėsi su nacistinės Vokietijos okupantais, kiti, kurie kovėsi prieš tarybų valdžią, vokiečių okupacijos metais mielai kolaboravo su naciais, darbavosi vietinių policajų batalionuose ir šis jų tarnybos Vakarų okupantams faktas oficialios propagandos odėse nėra minimas. Kova su ginklu rankose visada yra susijusi su priešingos pusės kovotojų ir jiems prijaučiančių žudymu – tokia jau objektyvi pilietinio karo rūsti tikrovė.
Kadangi oficiali Lietuvos melo propaganda šią didvyriams nemalonią tiesą linkusi nutylėti, visais įmanomais būdais nuslėpti nuo visuomenės, esame priversti užpildyti šią spragą – be kitos, didvyriams nemalonios, tačiau objektyviai buvusios jų veiklos pusės įvardijimo, didvyrių paveikslas būtų ne pilnas, netikras, ne objektyvus, sakyčiau, net karikatūriškai operetinis.
Tad keletas skaičių ir faktų iš didvyriškos pokario partizanų kovos “vardan tos Lietuvos” istorijos. Maža dalis tikrosios kovų rūsčios istorijos.
Dešinieji “patriotai”, konservatoriai, liberalai, socdemai, savanoriai, nacistai, fašistai, kuriuos toliau patogumo dėlei vadinsime bendriniu pavadinimu – JAV 5 kolona, nuolat rūsčiai kritikuoja J.Staliną dėl prieš Didįjį Tėvynės karą buvusių TSRS prekybinių-ekonominių santykių su hitlerine Vokietija, griausmingai smerkia Molotovo-Ribentropo paktą dėl tuometinės Europos pasidalinimo į įtakos sferas, dėl prieš karą NKVD išaiškintų ir ištremtų nacistinės Vokietijos 5 kolonos veikėjų. Antitarybinės, iki beprotybės rusofobiškos, proamerikietiškos JAV kolonizuotų kvazivalstybių istoriografijos ir “patriotinių” istorikų pagrindinis darbo metodas perrašinėjant istoriją yra ištraukti faktą iš istorinio konteksto, jį siaubingai iškraipytti, pridėti isteriškų antitarybinių prasimanymų ir tokią klastotę protingu veidu pateikti kaip istorinę tiesą, kuri su istorijos mokslu niekada neturėjo ir neturi nieko bendro, net šalia istorijos niekada nestovėjo. Visą kitą padaro masinio smegenų plovimo technologijos per JAV kontoliuojamas masinės dezinformacijos priemones. Taip auginama nauja karta liberalių fašistų, kurie yra pasirengę pakartoti kažkada nacistams nepavykusį žygį “drang nach Osten”. Išlavintas neapkęsti ir etiškai neišauklėtas jaunuolis yra tobulas nusikaltimo žmoniškumui įrankis išprotėjusio fiurerio rankose.
Labiausiai kaitina militaristinę isteriją, kursto tautinę nesantaiką, vykdo aršią karo su Rusiją propagandą veikėjai, kurie save vadina Lietuvos patriotais ir save kildina iš nacių kolaborantų II Pasaulinio karo metais – lafininkų-Lietūkio garažų aukų žudikų, plechavičiaus korikų, Impulevičiaus darbo apsaugos bataliono skerdikų. Tai yra, save aukomis bando pristatyti tie, kurių tėvai, seneliai dalyvavo tarybinių karo belaisvių, partinių ir ūkio aktyvistų, rusų, baltarusių, žydų masinių žudynių akcijose. Prilygindami II Pasaulinio karo nugalėtoją Tarybų Sąjungą, jos tuometinį lyderį Josifą Staliną su tarybinio režimo „represijų“ pagrindine auka A.Hitleriu, tokie „patriotai“ save sutapatina su diktatorių aukomis, kukliai nutylėdami, kad su hitlerininkais ranka rankon kovėsi jų nacionaliniai “didvyriai”, prieš tarybinę armiją jie kariavo hitlerinės koalicijos sudėtyje, baudžiamųjų akcijų metu rodė neeilinį žvėriškumą laikinai okupuotose TSRS teritorijose. Tokiu būdu kolaboravo visų nacistinės Vokietijos okupuotų šalių nacionalistai – tiek Lietuvos lafininkai, šauliai, tiek Ukrainos banderovcai, tiek lenkų armija krajova “patriotai”, tiek latvių ziemsargiai, estų kaitselitai ir visi kiti įvairių šalių kolaborantai-“patriotai”. Visi šie privataus kapitalo atstovai aršiai kovojo prieš savo klasinį priešą – darbo žmonių tarybinės valstybės , socialistinės liaudies valstybės įkūrėjus komunistus ir komunizmą. Klasinė neapykanta darbo žmonių valstybei TSRS vienijo skirtingų šalių nacionalistus po hitlerizmo vėliava ir skatino juos daryti žiauriausius karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui prieš savo tautiečius ir ypatingai prieš TSRS civilius gyventojus. Prilygindami save Stalino represijų aukoms, tokie “patriotai” iš esmės bando nusimesti nuo savęs nacių kolaborantų gėdą, kaltę ir prisiskiria sau atleidimą už visus jų rankomis įvykdytus nusikaltimus. Jie gi taip pat dabar jau abiejų totalitarinių režimų aukos!!. Arba kovotojai už laisvę. Arba bent jau neutralūs. Ir nei vienas nenori būti nacių koloborantais.
Tai yra sukčiavimas, manipuliavimas, istorinių faktų sąmoningas klastojimas. Ir ši tendencija nuolat stiprėja Vakaruose, JAV, Didžiojoje Britanijoje, visoje Europoje, NATO valstybėse, kurios vėl, kaip ir 1938 metais Miuncheno suokalbio būdu, bando pakartoti nepavykusį A.Hitlerio žygį prieš TSRS „drang nach Osten“. Šį kartą vieningos Europos NATO vėl rujoja prie Rusijos sienų, koncentruoja civilizuotų žudikų armijas Pabaltijo šalyse, Lenkijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, ruošia placdarmą agresijai visame Rusijos vakariniame pasienyje, vėl vykdo agresiją prieš JTO Saugumo tarybos nuolatinę narę Rusiją. Vakarų melo propaganda vėl, kaip ir 1941 metais Vokietijos J.Gebelso propagandos mašina, klykauja apie „Rusijos agresiją“, „grėsmę iš Maskvos“, „Kremliaus planus užgrobti taikų, pūkuotą Vakarų pasaulį“ ir panašias pavojingas militaristines fantazijas. Tos pačios šalys, kurios 1938 – 1945 metais buvo aktyvios hitlerinės Vokietijos sąjungininkės, šiandien vėl kartoja savo nacistinių protėvių lozungus, vėl bando pakartoti 1945 metais gėdingai žlugusį blickrygą. Ir nuolat vykdomas Europos šalyse nacizmo gaivinimas, nacių kolaborantų heroizavimas yra labai pavojingas reiškinys ir labai reali didžiulė grėsmė taikai ir saugumui pasaulyje.
II Pasaulinio karo viena iš iniciatorių Lenkija 80-ųjų karo pradžios metinių proga surengė grandiozinį antitarybinį, rusofobinį šou, informacinio karo ataką prieš Rusiją. Lenkija į šią teatralizuotą propagandinę akciją sukvietė visų šalių, kurios kartu kolaboravo nacistinės Vokietijos koalicijoje ir 1941-06-22 vieningai užpuolė Tarybų Sąjungą, atstovus. Į šį visam pasauliui tragišką datą pažymėti skirtą renginį nebuvo pakviesti tik nacistinės Vokietijos nugalėtojos, buvusių Tarybų Sąjungos respublikų, Rusijos atstovai. Lenkija tokiu būdu dar kartą patvirtino Vinstono Čerčilio jai skirtą apibūdinimą – Europos hiena, – kurį ji gavo po to, kai 1938-09-30 kartu su nacistine Vokietija okupavo Čekoslovakiją, dar kartą parodė savo rusofobinę esmę, lenkiško nacionalizmo fašistinį turinį. Ir dar sugebėjo iš Vokietijos pareikalauti reparacijų.
Kas susirinko Lenkijos organizuotame rusofobijos absurdo teatre ir kas kariavo prieš TSRS 1941-06-22 – 1945-05-09?