Gimiau 1980 metais ir galiu lengvai palyginti kaip Labanoro giria atrodė tada, prieš 20-30 metų. Labai mėgau keliauti po ją, kaip ir dabar. Tai buvo fiziškai dviračiu neaprėpiamas senų miškų pasaulis, kuriame buvo tiek gamtos, kad šiurpuliukai kūnu nueidavo. Žinojau, kad kažkur kerta, nes juk ir mano tėvukas eiguliu dirbo, bet tų kirtimų niekur nesutikdavau. Nedideli plyno kirtimo ploteliai pasimesdavo toje girioje, kaip adata šieno kupetoj. O daugiausiai kirsdavo neplynai ir visi kaimo žmonės turėjo darbo, nes darbas buvo daugiausiai rankinis, miške dirbdavo su arkliais, kurių vien tik mano (Januliškio) girininkijoje buvo keturi. Atvažiuoja tokie vežimu, pasikrauna medieną, o išvežus nė žymės nelikdavo, kad čia kažkas važinėjo. Žmonės prisimena tų laikų Miškų ūkio ministrą Algirdą Matulionį, kuris taip mylėjo Labanoro girią, kad Lakajos girininkijoje turėjo savo kambariuką ir savaitgaliais, pasiėmęs kirvuką, eigulio lydymas, pats parodydavo kurią pušį leidžia kirsti, o kurios ne. Ir neduokdie, rasdavo kirtime nubrozdintus stovėti paliktų medžių kamienus, aplaužytas jų šakas. Gero atlyginimo tokiu atveju jau nelauk. Negyvenau saugomoje teritorijoje tada, bet mišką saugojo elementari pagarba medžiui. Ir dar tokius minėto ministro žodžius prisimena vietiniai: „Baisu ir pagalvoti, kas bus su mišku, kai jame pradės dirbti traktoriai“. Traktoriai, žinoma, atsirado, bet iš pradžių nedideli, vadinami „belarusai“. Mano…
Tais laikais, kai tarybų valdžia dirbo liaudžiai, valdžia priklausė tautai, o dabartiniai konservatoriai, liberalai, socdemai, fašistai, nacionalistai tyliai sėdėjo po šluota, slapta klausėsi savo šeimininkų “Amerikos balso” ir nesigyrė niekam, kaip jie vogė iš tautos, gamyklų, kolūkių, tarybinių ūkių, bo už tokią “rezistencinę”, “patriotinę” veiklą staigiai keliaudavo į socializacijos centrus ( iki melo naujakalbės įsigalėjimo tokie centrai vadinosi aiškiau – darbo pataisų kolonija, škias, liberalas savo darbu užsidirba sau duoną ir taisosi, auklėjasi ) – tais laikais bet kuris darbo žmogus turėjo valstybės griežtai garantuotą teisę į poilsį. Darbo žmogus privalomai kartą į metus turėjo eiti apmokamų atostogų, ilsėtis, gydytis, lavintis, šiukštu nesirūpinti dėl darbo ir jame nesirodyti 24 darbo dienas per metus. Dirbančiųjų poilsiu, kultūra, išvykomis į teatrus, muziejus, koncertus, turistines keliones, sanatorijas labai rūpinosi , be kita ko, profesinės sąjungos, kurioms priklausė daugybė sanatorijų kurortuose (Palangoje, Nidoje, Birštone, Druskininkuose ir kitur tame tarpe), kol jas 1990 metais pavogė iš tautos įvairūs “patriotai”. Profsąjungų lyderiai labai atkakliai reikalavo, kad dirbantieji nemokamai pasinaudotų profsąjungos kelialapiais į sanatorijas, turistines ir poilsines keliones. Bet kuris Tarybų Sąjungos darbuotojas – kolūkietis, darbininkas, mokytojas, gydytojas, inžinierius, kultūros darbuotojas, studentas, moksleivis, bet kuris TSRS pilietis turėjo teisę ir, svarbiausia, turėjo visas galimybes išvykti į bet kurią Tarybų Sąjungos vietą, sanatorija, kurortą, nueiti į bet kurį koncertą, teatrą, muziejų. Kai 1947 metais JAV-NATO karo nusikaltėlių gauja nuleido geležinę uždangą prieš darbo žmonių socialistines šalis, po pasaulį keliauti buvo sunkiau, tačiau socialistinio bloko šalyse galėjo pabuvoti bet kuris tarybinis žmogus. ir visa tai daugiausiai nemokamai arba už labai jau simbolinę kainą, prieinamą bet kuriam dirbančiajam.
Žiaurus buvo kruvinas tarybinis režimas – kankino tarybinius vaikus nemokamose pionierių stovyklose, suaugusius engė nemokamose sanatorijose, kurortuose, turistinėse kelionėse, kultūros, sveikatinimo ir sporto įstaigose… jokios laisvės emigruoti iš skurdo ir nedarbo Lietuvos.
Taip atrodytų dabartiniai socialiniai tinklai, jeigu gūdžiais tarybinės okupacijos laikais būtų buvę tokia šnipinėjimo ir teroro kontora kaip Fuckbook’as . Žvelgiant į iškankintus tarybinių poilsiautojų veidus yra sunku patikėti, kaip jie sugebėjo išgyventi be landsbergio, kubiliaus, juknevičienės, grybauskaitės, linkevičiaus, JAV naudingų idiotų-patriotų, nacistų, fašistų, šaulių, elfų, valatkodelfinio marazmo, NATO tankų ir JAV demokratijos?!…. Kraupu…
Sambūris prie Seimo – protesto mitingas, ar graudi parodija?
Gal kas žino, o gal ir ne, kad pirmadienį (rugsėjo 10-ąją) apie pietus prie Seimo būrėsi dalis mūsuose taip vadinamų „vatnikų“, arba nesisteminės opozicijos šalininkų. Kažkur 20-30 žmogelių. Su „ubagų karaliumi“ tituluojamu V. Šustausku ir „socialistu“ save įvardijančiu G. Grabausku priešakyje. Įvykęs sambūris, atseit protesto mitingas, turėjęs iškelti aikštėn režimo po kilimu kišamas socialines problemas, ar net „pakelti liaudį“.
Deja, tokie organizatorių bei nuoširdžių dalyvių lūkesčiai neturi nieko bendro su tikrove.
Pradėkime tuo, kad kiekvienas praktinis veiksmas turėtų būti vertinamas pagal konkrečią situaciją. Ypač to atžvilgiu, ar jis atnešiąs pageidaujamus rezultatus. Tarkime, kad čia iš ties siekiama kelti masių sąmoningumą, burti draugėn žmones, plėsti tikrų ar tariamų organizacijų gretas ir t. t. Žodžiu, vesti agitaciją ir propagandą. Kas, be abejonės – būtina.
Dabar pažvelkime į rezultatus.
Šiemet rugsėjo 10-os sambūrį žiniasklaida (Delfi, Lrytas, 15min, Alfa ir t. t.) tiesiog nutylėjo. Ne, ne dėl to, kad turėtų slėpti kokį tai „liaudies pabudimą“ ar „didelę tiesą“ nuo plačiųjų visuomenės sluoksnių, bet dėl palyginti banalios priežasties, kad šįsyk išjuokti šio cirko nematė nė reikalo.
2018 m. rugsėjo 10 d. “mitingas” prie Seimo |
Kaip suprasti, „šįsyk“?
Tokie mitingai ir mitingiukai vyksta keliskart per metus. Kaip tam tikra tradicija. 2017-ais rugsėjo 10-ą irgi vyko buvusio „ubagų žygio“ akcija prie Seimo. Tąkart viskas baigėsi „auksiniam“ konservatorių (JKL) jaunimėliui nušvilpus neva tai „liaudies tribūnais“ tuomet pabūti mėginusius Šustauską ir Z. Vaišvilą. Dar anksčiau, 2016-ais, buvo parodyta kokia dešimtį dalyvių surinkusio „mitingo“ apoteozė,Šustauskui ėmus ir susistumdžius su dar vienu tariamu „radikalu“, J. Subotinu. Nereikėjo nė konservatorių. Cirką ir patys padarė.
Legendinis amerikiečių ekonomistas, politikas ir rašytojas, vienas iš „Amerikos stebuklo“ 80-aisiais metais kūrėjų, o šiuo metu vos ne vienintelis kovotojas prieš JAV isteblišmentą Polas Kreigas Robertsas (Paul Craig Roberts) sukritikavo Rusijos ir Kinijos vyriausybių veiksmus, kaltindamas dėl pastarųjų ekonomikų impotencijos liberalų blokus.
Robertsas apibendrino tai, apie ką Rusijoje, Kinijoje ar bet kurioje Pabaltijo JAV kolonijoje žmonės kalba virtuvėse ir interneto pokalbių svetainėse. “Rusijos ir Kinijos vyriausybės yra priklausomos nuo Vašingtono, kadangi patikėjusios kapitalizmo pergale, jos skubotai perėmė amerikietišką neoliberalios ekonomikos modelį, kuris tarnauja išimtinai tik JAV interesams”, – rašo Roberts‘as savo naujame straipsnyje ” Kinijos ir Rusijos savarankiškumo impotencija” (straipsnis originalo kalba čia: https://www.paulcraigroberts.org/2018/08/12/the-self-imposed-impotence-of-the-russian-and-chinese-governments ). Žymaus ekonomisto nuomone, Rusijos ir Kinijos vyriausybės elgiasi gana keistai. Savo rankose jos turi visas kortas sankcijų karui kariauti, tačiau susidaro įspūdis, kad jos supratimo neturi, kaip jomis žaisti. Rusija nesulauks jokios paramos Vakarų žiniasklaidos priemonėse, kurios kaitina rusofobiją, nuolat pabrėždamos, kad Rusijos vyriausybė nenori atimti iš savo piliečių Vakarų prekių, ko ir siekia savo sankcijomis Vašingtonas.
Liberalios demokratijos mitai
Temidės žudymas
“Valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja.” (Šv. Augustinas).
Lietuvos pilietis, nors kartą susidūręs su valstybę atstovaujančiomis institucijomis – valstybės tarnautojais, teisėsaugos pareigūnais ar politikais, – dažniausiai patiria kartaus nusivylimo ir visiško bejėgiškumo prieš valdininkų nebaudžiamą savivalę, aroganciją, atvirą cinizmą jausmą.
Kodėl valstybė taip įžūliai ignoruoja piliečių konstitucines teises ir teisėtus interesus? Kodėl piliečiui taip sunku ir dažnai neįmanoma rasti teisingumą viešojo administravimo institucijose, teisėsaugos organuose ir ypač teismuose? Kodėl visiems žinomi sukčiai, nusikaltėliai ir ypač piktnaudžiaujantys savo tarnybine padėtimi valstybės klerkai Lietuvoje taip lengvai išvengia baudžiamosios atsakomybės už savo veiksmus, o nuo minėtų nusikaltėlių nukentėję žmonės, nusikaltimų aukos labai lengvai gali tapti kaltinamaisiais? Kodėl valdžia, formaliai padalinta į tris viena nuo kitos lyg ir nepriklausomas šakas, kurios pagal apibrėžimą turėtų kontroliuoti ir subalansuoti viena kitą, kad kuo geriau apgintų eilinio piliečio interesus, teises ir laisves, realiame gyvenime šios šakos tarpusavyje yra glaudžiai tarpusavyje persipynusios korupciniais ryšiais ir dažnai veikia vieningu frontu prieš bejėgį pilietį, jo interesus, ir gina ne piliečio interesus, kaip jas tai daryti įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, tačiau uoliai saugo ir aršiai gina viena kitos neskaidrius interesus? Kodėl biurokratas valstybės tarnyboje yra toks nebaudžiamas nepriklausomai nuo to, kiek jo veiksmai padaro žalos valstybei ir žmonėms, maža to, jam už tai mokamas atlyginimas lyg bankininkui ar verslininkui?
Kodėl eilinis pilietis, belsdamas su paskutine viltimi į teisingumo rūmų duris, yra žiauriai paniekinamas, pažeminamas, o jo gyvenimas neretai yra nepataisomai sudaužomas pasipūtusių, arogantiškų, patikėjusių savo nebaudžiamumu korumpuotų Temidės tarnų? Būtent teismų ir teisėsaugos organų veikėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro didžiausią ir dažnai nepataisomą žalą valstybei, kurios pirmoji pareiga – vykdyti teisingumą – tampa nusikaltėlių viešpatavimo pagrindu, nebaudžiamumo garantija. Ir būtent tai tapo Lietuvos, šalia visų kitų liberalios kleptokratijos formų, viena iš pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui, o ne nuvalkiotas susikompromitavusios Lietuvos valdžios aktyviai propaguojamas mitas apie „Rusijos agresiją“. „Jeigu nori sunaikinti valstybę, reikia tik dviejų dalykų – bausti nekaltus ir nebausti kaltųjų“, – sakė marksizmo klasikas F.Engelsas. Lietuvoje tai tapo realybe, santykiai su korumpuota teisėsauga tapo kraupiausiu naktiniu košmaru visiems padoriems žmonėms.
Antiliaudinių spalvotų revoliucijų mitologija
12 mitų apie kapitalizmą
Tęsiame ciklą analitinių straipsnių apie sąjūdžio ir visų kitų spalvotų revoliucijų, kurias visame pasaulyje vykdo Vakarų kolonizatoriai ir kurių tikslas yra vienas – plėšikauti kolonijose ir šio tarptautinio organizuoto nusikalstamumo prisiplėšto turto pagrindu manipuliuoti masine sąmone, neva, kapitalizmas, „laisvos“ rinkos ekonomika ir liberali demokratija yra ekonominės sėkmės ir socialinio teisingumo etalonas, vienintelis teisingas socialinės organizacijos modelis. JAV, ES, UK, NATO tarptautiniai nusikaltimai nėra sektinas pavyzdys, tai yra blogis, su kuriuo visas pasaulis privalo kovoti, jeigu nenori pakartoti „demokratizuotų“ Šiaurės Amerikos indėnų likimo.
Šiuo metu labai suaktyvėjo kompradorinių elitų ir valdžios kuruojamų internetinių trolių, apmokamų žurnalistų, įvairiausio lygio parsidavusių „ekspertų“, politologų būriai, kurie platina propagandinius prasimanymus apie TSRS, LTSR laikus, bandydami įteigti mintį, kaip buvo blogai prie socialistinės ekonomikos, tarybų valdžios, ir kartu papasakoti naiviems skaitytojams, koks nuostabus yra Vakarų , pirmiausiai JAV, vykdomas tarptautinis ekonominis banditizmas, tarptautinis terorizmas.
Liberali demokratija – tai Vakarų melas, tarptautinis terorizmas, ekonominis banditizmas, kolonijinis trečiojo pasaulio šalių (tame tarpe ir Lietuvos) išnaudojimas, militaristinė ekspansija, tarptautinių JAV-ES transnacionalinių korporacijų savivalė, nusikaltimai žmoniškumui. Ir apie tai reikia kalbėti. Laikas nusiimti rožinius sąjūdžio mitologijos akinius, suvokti kapitalistinę realybę tokią, kokia ji yra iš tiesų.
Jau beveik 30 metų mums yra sekamos pasakos, neva kapitalizmas nors ir nėra ideali, tačiau yra pati geriausia iš visų įmanomų socialinių ekonominių sistemų, kuri išlaisvina žmogų ir suteikia kiekvienam vienodas beribes galimybes pasireikšti ir pasiekti sėkmės gyvenime. Dar daugiau, mums nuolat sakoma, kad nuo 2008 metų visame pasaulyje nuolat gilėjanti ekonominė krizė, nėra pačios kapitalistinės sistemos neišsprendžiama problema. Ji vyksta, sako mums, todėl, kadangi šiuo metu mes dar nesukūrėme kapitalizmo, o turime kol kas kažkokį jo pusfabrikatį. Mums reikia, sako visokie bankų ekspertai nausėdos, truputį pasistengti, sukurti tikrą “gryną” kapitalizmą ir visos mūsų ekonominės katastrofos baigsis savaime. Tačiau taip galvoja ne visi. Pavyzdžiui, Guillerme Alves Coelho – ekonomistas iš Portugalijos, iš šalies, kuri patyrė visus šiuolaikinio kapitalizmo “malonumus”, mano visiškai kitaip. Jis yra įsitikinęs, kad kapitalizmas kaip sistema yra neefektyvi ir jau seniai išsisėmė, o po Senąjį pasaulį „vaikšto šmėkla“, panaši į “arabų pavasarį”. Taigi, susipažinkime detaliau su portugalų ekonomisto požiūriu, kurį jis išdėstė savo straipsnyje “12 mitų apie kapitalizmą”.
Yra gerai žinomas posakis – kiekviena tauta turi tokią vyriausybę, kokios ji nusipelno. Šis teiginys nėra visiškai teisingas. Melo totalinė propaganda yra viena iš svarbiausių kapitalizmo gyvavimo sąlygų. Kapitalizme žmonės yra sąmoningai klaidinami agresyvios propagandos, kurios pagalba suformuojamas mąstymo būdas, o tada žmonėmis tampa lengva manipuliuoti. Melas ir manipuliacijos masine sąmone yra šiuolaikinis masinio naikinimo ir tautų priespaudos ginklas. Toks ginklas, kuris yra kur kas veiksmingesnis nei tradicinės karo priemonės. Daugeliu atvejų jie papildo vienas kitą – Rytų ir Vidurio Europos šalys pasidavė be mūšio, pardavė savo laisvę, nacionalinius suverenitetus it Šiaurės Amerikos indėnai už anglosaksų stiklinius blizgučius, pateko Vakarų kolonijinėn priklausomybėn tik melo, vietinių sąjūdiečių ir Vakarų „balsų“, dėka, o pavyzdžiui, Jugoslavijoje, Irake, Libijoje, Sirijoje, Ukrainoje ir kitur Vakarų melas nepasiekė savo tikslų, todėl Vakarai nusimetė demokratų kaukes ir įvykdė agresijas, atvirus tarptautinius nusikaltimus prieš šias šalis. Abu metodai naudojami siekiant pergalės rinkimuose bananų respublikose ir naikinant nepaklusnias nacionalines patriotiškas vyriausybes, rašo Guillerme Alves Coelho. Yra daugybė būdų, kurių pagalba viešoji nuomonė buvo apdorota iki tokio lygio, kai iš esmės nusikalstama kapitalizmo ideologija buvo pateikta ir įtvirtinta kaip nesvarstoma, nekvescionuojama, vienintelė įmanoma dogma. Tai buvo padaryta žinomai melagingų teiginių sistemos agresyvaus diegimo būdu, nuolat be perstojo įkyriai kartojant milijonus kartų ištisoms žmonių kartoms melagingus teiginius apie kapitalizmą, kol melas daugeliui ėmė atrodyti tiesa. Melagingų teiginių apie kapitalizmą sistema buvo sukurta siekiant parodyti kapitalizmą kaip patikimą sistemą, siekiant laimėti masių palaikymą ir pasitikėjimą. Šių mitų sklaidą vykdė ir skatino žiniasklaida, švietimo įstaigos, šeimos tradicijos, religija, bažnytinės komunikacijos ir pan. Štai labiausiai paplitę iš šių mitų.
1990 metų spalvota revoliucija pavadinimu “sąjūdis” turėjo tik vieną tikslą – nacionalistai, kurių vienintelis turinys buvo neapykanta tarybų valdžiai, Tarybų Sąjungai, socializmui bei urvinė rusofobija, garsiai rėkdami apie “laisvą” Lietuvą ir meilę Tėvynei tyliai pavertė Lietuvą JAV kolonija, NATO poligonu, pardavė savo Tėvynę, nacionalinius interesus ir gavo savo Judo sidabrinius. Perfrazuojant žinomą Iljičiaus frazę galima drąsiai sakyti: “Tai, apie ką kalbėjo 1990 metais komunistai – kad Lietuvoje vyksta buržuazinė kontrrevoliucija, kurios tikslas yra atkurti antiliaudinį fašistinį režimą, aptarnaujantį Vakarų tarptautinio kapitalo, JAV kolonizatorių interesus, – ĮVYKO.” Beliko laukti , kol žmonės pagaliau supras landsberginio režimo antliaudinio režimo esmę ir pakils į kovą dėl išsivadavimo iš kapitalizmo, imperializmo, Vakarų kolonijinės priklausomybės jungo…
Skamba kaip TSRS agitacinės propagandos skyriaus buvusio vedėjo Lino Linkevičiaus pasisakymas LTSR laikais? Bet šis politinės gimnastikos asas jau gieda visiškai priešingas giesmes. Tačiau rūsti Lietuvos realybė – valdančio režimo nusikaltimai, totalinis Lietuvos piliečių skurdas, masinė emigracija, depopuliacija, deindustrializacija, politinė korupcija, teroras, represijos – vis labiau ir labiau braunasi net į Lietuvos sisteminės melo propagandos ruporų, tokių , kaip “Lietuvos žinios” pirmus puslapius. Miela žiūrėti, kaip buržuazinė “ekspertė” visais įmanomais būdais bando paslėpti Lietuvos nusikalstamo režimo, landsberginės chuntos nusikaltimus, nieko nekalba apie kapitalizmo sisteminė krizę, nusikalstamą Vakarų kapitalo ir vietinių liokajų nusikaltimus, tačiau nenoromis, žodinės ekvilibristikos sraute yra priversta pripažinti – Lietuva šiuo metu po 30 metų sąjūdiečių siautėjimo tapo humanitarinės katastrofos zona, Lietuvos landsberginė chunta stumia šalį į prarają.
Mirė vienas didžiausių pasaulyje tarptautinių karo nusikaltėlių JAV senatorius Džonas Makeinas. Jis , kaip ir kitas JAV karo nusikaltėlių gaujos sėbras Zbignevas Bzežinskis, darė karo nusikaltimus visame pasaulyje, žudė civilius gyventojus, moteris, vaikus, senelius Vietname, Irake, Jugoslavijoje, Libijoje, Sirijoje, Jemene, Somalyje, Nigerijoje, Gruzijoje, Ukrainoje, kišosi į visų pasaulio šalių vidaus reikalus, dalyvavo vykdant spalvotas revoliucijas visose Rusijos pasienyje esančiose buvusiose tarybinėse valstybėse, Vidurio ir Rytų Europoje, Pabaltijo respublikose, Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, rėmė nusikalstamus fašistinius režimus, nacionalistines chuntas, islamo teroristines organizacijas minėtose šalyse, yra tiesiogiai atsakingas už jo remtų partijų – konservatorių, liberalų, socdemų, nacistų, nacionalistų, fašistų, islamo teroristų – įvykdytus nusikaltimus prieš savo tautas. Minėtos šalys Makeino ir kitų JAV, ES, Didžiosios Britanijos tarptautinių nusikaltėlių rankomis įvykdytų tarptautinių nusikaltimų pasekmėje patyrė genocidą, depopuliaciją, deindustrializaciją, skurdą, terorą, proamerikietiškų chuntų represijas, tapo humanitarinės katastrofos zonomis, o JAV vykdytos šalių “demokratizacijos” (o iš tiesų – kolonizacijos) metu žmonių aukų skaičius perkopė jau II Pasaulinio karo aukų skaičių.
Tiesa apie Vilniaus televizijos bokšto šturmą 1991 metų sausio 13 dieną gali sugriauti visą nepriklausomos Lietuvos idėjinį pamatą. Dabartinė Lietuvos valdžia kariauja aršų informacinį karą prieš savo piliečius, kad tik visuomenė nesuabejotų oficialiąja Sąjūdžio, Sausio 13 d. įvykių versija, kurią nuolat į viešą erdvę ir masinę sąmonę stumia “nusipelnę gyventi geriau” landsbergistai. Visomis chuntai prieinamomis priemonėmis – nuo valatkodelfinės melo propagandos iki politizuotų teisminių farsų – siekiama sukelti patriotinės isterijos bangas, dėl visų tragiškų įvykių suversti kaltę tarybiniams kariškiams, kurie, esą, brutaliai sušaudė nepriklausomybės šalininkus.
Apie tai, kur nesueina „sausio 13-osios bylos“ galai, kokios juodos skylės ir baltos dėmės “nepriklausomybės” byloje verčia abejoti landsberginės chuntos propagandos mitais., analitiniam portalui RuBaltic.Ru papasakojo buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, antrasis LKP CK (TSKP platformoje) sekretorius Vladislavas Švedas:
— Praeitame interviu Jūs papasakojote apie tai, kaip buvo einama link kruvinų įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto. O kas gi atsitiko Vilniuje 1991 metų sausio 13-ąją?
— Situaciją įkaitino sąmoningas Vytauto Landsbergio pritarimas kelis kartus pakelti maisto produktų kainas, kuris buvo perduotas premjerei Kazimirai Prunskienei. Priešais Aukščiausiąją Tarybą buvo parduotuvė „Talinas“, iš jos išėję žmonės piktinosi kainų pakėlimu, organizavo nedidelį mitingą. Nepasitenkinimas ritosi per Vilnių kaip gaisras. Sausio 8-osios rytą Kuro aparatūros gamyklos Sąjūdžio grupė pradėjo mitingą prieš kainų pakėlimą.
Arba 5 paaiškinimai, kodėl Suomijoje nėra ir negali būti masinės korupcijos, kuri įgavo konservatorių, liberalų, socdemų, nacistų, nacionalistų, fašistų ir kitos JAV 5 kolonos užgrobtoje Lietuvoje nacionalinės katastrofos mąstą. Suomiai neturi liguisto šimašiškai-landsberginio polinkio į prabangą. Prabanga – tai viduramžiais atsiradęs ir 21 amžiuje suklęstėjęs JAV kolonijose Vakarų degeneratų pasilinksminimo būdas. Kakoti į auksinį unitazą gali tik degeneratai. 2. Suomiai žino, kad masiuliškai-landsbergietiškai praturtinti save ir savo šeimos narius kitų savo tautiečių sąskaita – yra neapykanta savo tautai. Taip elgiasi tik išgamos.3. Suomiai aiškiai supranta, kad taip vadinamas liberalus „verslas“ vagiant valstybės biudžeto (tai yra, tautos) pinigus – yra neapykanta savo vaikams ir anūkams, kuriems teks mokytis mokyklose, gydytis ligoninėse, kurių pinigus išvogė proamerikietiški „patriotai“. Neapkęsti savo vaikų ir anūkų gali tik išgamos. 4. Suomiai tiki, kad konservatoriškai liberalus vagis – visada bailys ir niekšas. Jis nuolat bijo, gyvena bijodamas būti demaskuotas ir teisingai nubaustas . Toks žmogus, kiek jis dešrelių A.Tapino piknike „Laisvė – tai vergija JAV“ nesurytų, niekada nebus laisvas. Toks žmogus yra tautos atstumtasis. 5. Suomiai yra įsitikinę, kad įtaisyti savo bukus anūkėlius, vaikus seime ar kur kitur prie lovio – reiškia labai jiems kenkti. Jeigu žmogus nesugeba nieko padaryti pats arba bent teisėtai perimti palikimą įgydamas…