Umberto Eko ir jo 14 fašizmo požymių 21 amžiaus Lietuvoje

Tradicijų kultas, naujovių atsisakymas,  kitokia nuomonė – išdavystė, pacifizmas – bendradarbiavimas su priešu, naujakalbė, panieka intelektualams: italų rašytojas Umberto Eko dar 1995 metais apibrėžė 14 fašizmo požymių, kurie vis dar sutinkami šiuolaikinių valstybių socialiniame gyvenime ir aptinkami bet kurioje Europos, fašizmo pradininkės, valstybėje . Bet kuriuo metu šių požymių kritinė masė gali atgaivinti fašizmą ir, nors ir iš pirmo žvilgsnio sunku tuo patikėti,  grąžinti visuomenę į tamsius fašizmo laikus,  – svastika pasidabinusių kolonų su degančiais fakelais eisenų, rėkiančių stilizuotas nacistines skanduotes, aikščių viduryje deginamų knygų laužų,  persekiojamų bei žudomų kitaminčių ir kitataučių laikus, kurie jau atgijo Ukrainoje po JAV ir NATO valstybių įvykdyto valstybinio perversmo.

Šiandien fašizmo sąvoka, kaip ir dauguma sąvokų, liberalų melo dėka, yra devalvuota, supaprastinta, tiek valstybės vykdomos propagandos, tiek buitiniame lygyje yra paversta populiariu štampu, stereotipu, kuriuo galima pavadinti bet kurį neįtinkantį asmenį. Bet kuri oponuojanti viena kitai pusė, nepriklausomai nuo tautybės ir politinių pažiūrų, lengvai žongliruoja žodžiu „fašizmas“ ir juo bando pateisinti savo veiksmus bei apkaltinti oponentą.

Jeigu abstraguotis nuo propagandinių stereotipų ir pažvelgti į istoriją, galima labai lengvai pastebėti pagrindinius, atrodytų,  jau negrįžtamai tapusių istorija  fašizmo bruožus šių dienų Lietuvoje, jeigu tikėti oficialia propaganda, laisvoje, demokratiškoje, teisinėje, tolerantiškoje. 1995 metais didysis italų rašytojas Umberto Eko tai pabandė padaryti analizuodamas būtent vakarietiškos liberalios demokratijos socialinius procesus. JAV Kolumbijos universiteto simpoziumo metu jis sudarė šiuolaikinio mutavusio liberalaus fašizmo schemą, kurią supaprastino, kad šiuolaikinio fašizmo sąvoka būtų prieinama ir suvokiama paprastiems, vidutinio išsilavinimo žmonėms. Savo pranešimą jis paskelbė tais pačiais metais  birželio mėnesį žurnalo „Time“ numeryje, straipsnis vadinosi „Amžinasis fašizmas“ (Eternal Fascism).

Umberto Eko sudarė sąrašą 14 tipiškų „amžinojo fašizmo“, arba kaip jis pats vadino „ur-fašizmo“, tipiškiausių charakteristikų. Jeigu visuomenėje, pavyzdžiui, Lietuvoje, galima identifikuoti bent 6-7 italo išvardintų bruožų, galima drasiai teigti, kad tokia visuomenė yra labai artima fašizmui ir toliau tokia visuomenė gali išsivystyti iki gūdaus fašizmo kaip sniego  lavina savaime.

• Pirmuoju ur-fašizmo požymiu yra tradicijų kultas, senovės garbinimas. Tradicionalizmas kaip filosofijos kryptis yra žymiai senesnis už fašizmą. Po Prancūzų revoliucijos tradicionalizmas buvo dominuojanti kontrrevoliucinės katalikybės mintis, tačiau gimė ji dar anksčiau, vėlyvojo helenistinio laikotarpio Graikijoje kaip reakcija ir opozicija klasikinio racionalizmo filosofijai. Tradicionalizmas teigia, kad žinios nesivysto, jos yra baigtinės. Tiesa yra pasakyta kartą ir visiems laikams, belieka tik išaiškinti jos turinį. Pakanka apžvelgti bet kokių fašistinių kultūrų ideologinių autoritetų pažiūras ir matosi, kad jų tarpe dominuoja tik mąstytojai-tradicionalistai. Vokiečių fašistų pažinimas sėmėsi  savo žinias iš tradicionalistinių, sinkretikų ir okultinių šaltinių. Svarbiausias italų fašistų teorijos šaltinis, Julijus Evola, savo pažiūrose Šventąjį Gralį painioja su „Siono išminčių protokolais“, alchemiją su Šventąja Romos imperija. Šiais laikais italų dešinieji tam, kad išplėsti savo akiratį, į fašizmo ideologų sąrašą įtraukė De Mestro , Genoną, ir net komunistą A.Gramši, ir tai puikiai demonstruoja fašizmo sinkretizmą.

Lietuvoje liberalūs filosofuotojai taip pat savo blogai maskuojamą dešinįjį radikalizmą bando pridengti dažnai cituodami tradicionalistus, sinkretikus, bando  suteikti savo provincialumui  ideologinį svorį, nacionalinio savitumo atspalvį, remdamiesi tradicionalistais, sinkretikais ir cituodami buvusius tautinius filosofus, savaip interpretuodami senosios Lietuvos istorinius įvykius, šlovindami senovės kunigaikščių karinę ekspansiją, idealizuodami Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir tarpukario Lietuvos fašistinio Smetonos režimo gūdžius laikus.

Būtent tradicionalizmas nulemia Lietuvos aršiausių „patriotų‘, konservatorių ir liberalų, nepakantumą bet kokiai kitai, skirtingai nuo jų pačių, nuomonei, pozicijai, konservatorių nesutaikomą požiūrį į bet kokį kitokį požiūrį – jų nuomone, tiesa yra vienintelė ir tiesa yra tik tai,ką sako, galvoja, propaguoja tik jie, jų tiesa yra amžina ir nekintanti, visi kiti privalo aklai palaikyti dešiniųjų radikalų poziciją, priešingu atveju bet kuris žmogus, prieštaraujantis konservatorių nuomonei, yra priešo, Rusijos, agentas. Gausių nacionalistinių grupuočių, kurias steigia ir palaiko minėtos partijos, tautinio jaunimo nariai, savęs neapsunkinantys dažniausiai, filosofiniais apmąstymais, savo tradicionalizmą išreiškia atvira agresija, įžūlumu, banalybėmis, nešvankybėmis.

• Tradicionalizmas neišvengiamai konfliktuoja su modernu, naujovėmis, atmeta moderną. Tiek italų fašistai, tiek vokiečių nacistai, atrodytų, dievino techniką, tuo metu tradicionalizmo mąstytojai paprastai techninę pažangą niekino, matydami joje tradicinių dvasinių vertybių neigimą. Iš esmės nacizmas mėgavosi tik išoriniu savo industrializacijos aspektu. Pačios nacizmo ideologijos gelmėse glūdi ir dominuoja  Blut und Boden – kraujo ir žemės – teorija . Šiuolaikinio pasaulio neigimas buvo vykdomas neigiant kapitalistinės tikrovės socialinę vertę. Iš esmės buvo neigiama 1789 metų  ir , žinoma, 1776 metų   Švietimo epochos dvasia. Racionalizmas jų požiūriu yra šiuolaikinio ištvirkimo pradžia. Todėl ur-fašizmas gali būti apibrėžtas kaip iracionalizmas.

Visuomenės išsivystymo lygį apibrėžia santykių tarp socialinių grupių, individų, valdžios ir piliečių santykių išsivystymo lygis, individo teisių apsaugos lygis, jų dinamikos potencialas. Šiuolaikinis valdantysis elitas mėgaujasi mokslo ir technikos pasiekimais, nuolat eksponuoja savo turimus šiuolaikinius gyvenimo aukštos kokybės atributus, nuolat mėgsta postringauti apie inovacijų ir žinių ekonomiką, informacines technologijas, modernias informacijos sklaidos priemones, tačiau kartu pabrėžia savo išskirtinumą, žymiai aukštesnę savo pačių vertę ir padėtį visų kitų sociumo daugumos narių atžvilgiu, ir tai yra simptomatiškas požymis, kad socialinių santykių progresas tokioje visuomenėje yra viduramžių lygyje, šeimininkas-tarnas, darbdavys-darbininkas, siuzerenas-vasalas, vergvaldys-vergas lygyje ir tai pasireiškia visuose liberaliai „demokratiškos“ Lietuvos viešojo ir privataus gyvenimo santykių lygiuose. Maža to, tokia hierarchija yra laikoma normalia, natūralia, o bet koks bandymas derinti santykius asmenų lygybės principo pagrindu tampa iššūkiu, pasikėsinimu į tradiciją ir yra žiauriai slopinamas.

• Irracionalizmas glaudžiai yra susijęs su veiksmo vardan veiksmo kultu. Veiksmas yra nuostabus pats savaime ir todėl vykdomas nemąstant ir be refleksijos. Mąstymas – ne vyriškas užsiėmimas. Į kultūrą žvelgiama su įtarimu, kadangi kultūra suponuoja kritišką požiūrį. Taip suvokiama viskas: ir Gebelso posakis „Kai aš girdžiu žodį „kultūra“, mano rankos siekia pistoleto“, ir miela ryžtingo fašisto galvai panieka intelektualiems mulkiams, kiaušingalviams inteligentams, radikaliems snobams ir universitetams – komunistinių idėjų šaltiniams. Įtartinas požiūris į intelektualus visada rodo ur-fašizmo buvimą visuomenėje. Oficialūs fašizmo mąstytojai visada užsiimdavo tuo, kad kaltino šiuolaikinę kultūrą ir liberalią inteligenciją atotrūkiu nuo amžinųjų vertybių.

Lietuvos valdantysis elitas, ypatingai konservatoriai ir liberalai, nuolat daro reformas. Jie tiesiog apsėsti reformų darymu. Kiekvieni rinkimai tai naujų reformų grandioziniai planai, nežiūrint į tai, kad visos iki tol paskutinius 27 metus vykusios reformos valstybei – visuomenei, pramonei, švietimui, socialinei ir sveikatos apsaugai, – davė tik neigiamus rezultatus jos nuolat yra vykdomos. Reformos vardan  reformų pabrėžia reformatorių aktyvumą, paslepia nuo visuomenės reformatorių savanaudiškumą ir – kas labai svarbu, – korumpuotiems reformatoriams užtikrina solidžias neskaidrias pajamas ir sudaro puikią galimybę išvengti atsakomybės už jų reformų padarytą žalą valstybei. Todėl reformos niekada nesibaigia, tampa kultu, labai pelninga sakraline verslo sritimi, tuo labiau, kad už visas ryžtingas reformas moka eilinis mokesčių mokėtojas, tauta, tas trečias, kuriam valdančiojo elito ryžtingas reformatoriškas pamišimas taip brangiai kainuoja.

• Jokia sinkretizmo forma neišlaiko kritikos. Kritinis mąstymas operuoja distinkcijomis, distinkcijos gi yra modernumo, šiuolaikiškumo atributas. Šiuolaikinės kultūros mokslinė bendruomenė gerbia nesutikimą, opoziciją kaip mokslo vystymosi pagrindą, priešybių kovos ir vienybės dėsnio įgyvendinimo būtiną sąlygą, be kurios bet koks progresas yra neįmanomas. Ur- fašizmo požiūriu nesutikimas, bet koks prieštaravimas generalinei dešiniųjų linijai, bet koks suverenumas, mąstymo savarankiškuma yra išdavystė.

Valdžios koncentracija siauro asmenų rato rankose, visų valdžios šakų – įstatymų leidybos, vykdomosios, teisminės ir žiniasklaidos, – monopolizavimas santykinai mažoje socialinėje grupėje neišvengiamai gimdo valdžios ekspansiją į visas socialinio gyvenimo sritis , skatina galios ir įtakos didinimo būtinybę. Nesant realių egzistuojančios politinės sistemos jokių pozityvių pokyčių ir konstruktyvios dinamikos visuomenei konsoliduoti, valdžia renkasi tariamų laimėjimų įkyrios, agresyvios propagandos kelią, eskaluoja emocinį tikrovės suvokimą visuomenėje, kurio pagalba paslepiami akivaizdūs valdymo trūkumai, nukreipiamas dėmesys nuo realių socialinių problemų ir yra apsunkinamas racionalus tikrovės suvokimas. Tokioje irracionalios agresyvios propagandos aplinkoje bet koks bandymas kalbėti faktų kalba, racionalių argumentų, distinkcijų kalba neišvengiamai konfliktuoja su tikrove, sąmoningai valdžios kaitinama pasionariška vienos tiesos aplinka, todėl valdžia vertina bet kokį racionalų, argumentuotą pasisakymą prieš vykdomą vidaus ir užsienio politiką kaip nesutikimą su abejotinos, tačiau nuolat pabrėžiamos daugumos valia ir prilyginamas išdavystei, kas savaime bet kurią distinkciją daro nusikalstama, nediskutuotina ir gresia labai neigiamomis pasekmėmis oponuojančiam valdžiai asmeniui, o visuomenei žymiai susiaurinamas diskusijų, tiesos paieškos ir socialinio progreso galimybių laukas.

5)                  Nesutikimas tai dar ir kitamintiškumo požymis. Ur-fašizmas vystosi ir ieško  pritarimo, sutikimo, ekspoatuodamas savo įgimtą baimę bet kokiai naujovei, progresui, svetimybei. Pirmieji fašistinio arba prefašistinio judėjimo lozungai visada nukreipti prieš svetimšalius. Ur-fašizmas, tokiu būdu, organiškai yra susijęs su rasizmu.

Viena tiesa organiškai suponuoja ir vienos tautos būtinybę, tautos etninio monolitiškumo  ir grynumo poreikį. Bet kokia svetimybė tautinio „patrioto“ sąmonėje asocijuojasi su grėsme nacionalistinio pasaulio suvokimo harmonijai, baime prarasti tariamą pranašumo prieš kitas tautybes jausmą, todėl agresija, kaip baimės išraiškos forma, prieš svetimšalius Lietuvoje yra įprastas ir valdžios skatinamas reiškinys. Aktyvios žydų tarptautinių organizacijų pastangos iš viešos erdvės išstūmė tautinių nacionalistų dar nesenai aktyviai propaguojamą antisemitizmą, tačiau jo nepanaikino ir perkėlė jį į virtualią erdvę ar buitį. JAV/NATO įvykdytų agresijų Azijoje ir Afrikoje sukelta nelegelių migrantų banga sukėlė vietinių nacionalistų tarpe antiislamizmo ir rasizmo protrūkį. O valdžios vykdoma jau 27 metai antirusiškos propagandos politika jau sukūrė situaciją, kuomet vietinio tautinio nacionalisto „patriotizmo“ vienintelis turinys yra gyvuliška neapykanta rusams, rusofobija tapo tokia kasdieniška net aukščiausių valstybės pareigūnų retorikoje rutina, valstybės politikos pagrindas – ivano prie vamzdžio neprileisime, nužudysime pigią elektrą gaminusią atominę energetiką, pirksime už trigubą kainą amerikietiškas suskystintas dujas  tik todėl, kad rusams (?) būtų blogiau, pastatysime brangų dujų terminalą vien tik tam, kad rusai pigių dujų Lietuvai netiektų, – ir taip toliau ir pan. Irracionali rusofobija valstybės politikoje net tada, kai valstybei daro tiesioginius milijardinius nuostolius ir tiesiogiai kenkia nacionaliniams interesams, Lietuvoje jau nėra laikoma beprotybės forma, rasizmas tampa organiška kasdienybės būsena.

• Ur-fašizmas gimsta iš individualios arba socialinės frustracijos. Visi istoriniai fašizmai dėl šios priežasties visada remdavosi vidurinio sluoksnio, kuris vienokiu ar kitokiu būdu nukentėjo nuo kokios nors ekonominės ar politinės krizės ir jaučia grėsmę iš žemutinių įniršusių, nuskurdintų, sluoksnių pusės, baimę, –  Mūsų laikais, kada vakarykščiai „proletarai“, nedaugelis ir retos jų išimtys,  virsta smulkiosios buržuazijos atstovais, o nuskurdę liumpenai nuo politinio gyvenimo nusišalina, fašizmo ideologija susiranda sau palankiausią terpę vidurinio sluoksnio atstovų tarpe.

Ketvirtį amžiaus  besitęsiantis ekonominis nuosmūkis Lietuvoje ir to pasekoje vykstantis spartus visuomenės liumpenizacijos procesas labai padidino gyventojų , gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičių, kuris, oficialios labai nepatikimos ir ideologizuotos valstybinės statistikos duomenimis, dabar sudaro apie 30 procentų visų Lietuvos gyventojų. Dar apie 6o procentų gyventojų vos pajėgia šiaip ne taip sumokėti mokesčius, apmokėti monopolizuotos rinkos verslo struktūrų  pateikiamas vis didėjančias sąskaitas už būtiniausias prekes ir paslaugas, todėl vidurinįjį  sluoksnį sudaro labai nežymi ir santykinai nereikšminga sociumo dalis. Socialinė kosminė atskirtis ir turtinė nelygybė skatina visuomenės nepasitenkinimą, todėl nuskurdintas, labai sąlyginis vidurinis sluoksnis vis labiau liumpenizuojasi. Dėl šios priežasties į ur-fašizmą orientuota valdžia per savo institucijas ir kontroliuojamą žiniasklaidą, masinės propagandos mašiną,  visuomenėje nuolat palaiko tam tikro sluoksnio, kuris neva nukentėjo nuo tarybinių „represijų“, frustracijos būseną ir kartu nuolat palaiko konflikto tarp nuo politinio, ekonominio gyvenimo nusišalinusio liupenų sluoksnio ir santykinai pasiturinčio sluoksnio būseną. Tokiu būdu viduriniajam sluoksniui sukuriama išskirtinumo nuo likusios  visuomenės, pranašumo prieš kitus iliuzija ir tai sudaro puikią ideologinę terpę ur-fašizmo idėjoms  egzistuoti.

• Tiems žemiausiems, socialiai labiausiai nuskriaustiems sluoksniams, ur-fašizmas teigia, kad vienintelė jų privilegijų, esamų ir ypač galimų, tikėtinų, garantija yra jų gimimo tam tikroje valstybėje faktas, priklausomybė ir kartu ištikimybė savo šaliai. Tokiu būdu yra diegiamas nacionalizmas. Viena, kas gali suvienyti naciją, – tai priešai. Todėl ur-fašizmo psichologijos pagrinduose visada glūdi samokslo, pageidautina tarptautinio, idėja. Žmonės visada privalo jaustis, kad gyvena apgulties sąlygomis. Geriausias būdas koncentruoti socialinės auditorijos dėmesį ties sąmokslu yra išnaudoti ksenofobijos paskatas. Vienok tam tinka ir vidinio sąmokslo idėja, anksčiau geriausiai tam tiko  žydai, kurie vienu metu yra ir viduje ir išorėje, tačiau šiuo metu Lietuvoje masiškai yra operuojama rusų ir komunistų sąmokslo prieš mielus biurgerius idėjomis.

Valstybė per savo ideologinio gyventojų smegenų apdorojimo aparatą aktyviai palaiko tautines nacionalistines jaunimo organizacijas, militarizuotas struktūras, suteikia joms galimybes atvirai vykdyti savo veiklą, sudaro sąlygas platinti nacionalistines idėjas, organizuoti masinius renginius, eisenas, mitingus, kurie prisidengdami savo patriotine forma atvirai demonstruoja ksenofobišką, antirusišką, antitarybinį, antikomunistinį turinį. Šiuo metu tam puikiai tarnauja ir aršus antiislamizmas. Tokio ideologiškai nestabilaus jaunimo ir ne tik jaunimo tarpe formuojamas Lietuvos kaip būsimos agresijos aukos įvaizdis, „Rusai puola!” šūkis yra nuolat eskaluojamas visuose valstybinės valdžios sluoksniuose, todėl masinės sąmonės militarizacija grėsmės, neturinčios jokios realaus pagrindo, Tėvynei pretekstu, yra nuolatinis oficialios propagandos stereotipas, padedantis mobilizuoti elito nuskurdintą visuomenę ir ypač bedarbį jaunimą Tėvynės, o iš esmės tik valdančiojo kompradorinio elito, ekonominių, politinių, savanaudiškų turtinių interesų  gynybai nuo išorės priešų. Valstybės viduje valdančiojo elito savanaudiškumo pagrindu atsiradusias katastrofiškas valdymo pasekmes puikiai paslepia  visuomenėje neva pasislėpusių komunistų sąmokslo mitas , kurį nuolat propaguoja valdantysis elitas. Nesvarbu, kad daugelyje Vakarų Europos valstybių legaliai veikia komunistų partijos, o Lietuvoje ši partija uždrausta kaip prieštaraujanti valdančiojo elito ideologijai jau ketvirtis amžiaus, – ur-fašizmas nuolat palaiko visuomenėje apgulties ir sąmokslo nuotaikas, kurios turi būti personalizuotos ir, Lietuvos atveju, tai komunistai ir rusai. Stereotipinis vidutinio statistinio Lietuvos „patrioto“ mąstymas tokią schemą įsisavina lengvai ir A. Tapino „Laisvės“ (?!) tv tai puikiai eksploatuoja.

8)                  Bendrasąjungininkai, – valdantysis elitas, išnaudotojų klasė ir liumpenizuota visuomenės dalis, –  privalo nuolat jaustis įžeistais dėl to, kad priešai demonstruoja savo turtus arba jėgą, kad Rusijoje, nežiūrint į neteisėtas JAV-ES-NATO ekonomines sankcijas,  kyla ekonomika, didėja atlyginimai, pensijos, vyksta tarptautiniai renginiai, kyla pragyvenimo lygis, Rusijos armija tampa vis galingesnė ir yra pasiruošusi atremti bet kokią NATO agresiją, kad, pagaliau, rusai maitinasi geriau, dažniau keliauja po pasaulį, nei vargšai, tačiau sąžiningi „patriotiški“ lietuviai!!! Rusai turtingi, jie dar ir padeda vienas kitam, turi slaptą savitarpio paramos tinklą. Tai iš vienos pusės, o iš kitos pusės bendražygiai turi būti įsitikinę, kad kartu jie nugalės bet kurį priešą. Tokiu būdu, liečiant jautrias biurgerio sielos retorines stygas , priešai vienu ir tuo pačiu metu vaizduojami ir labai galingais, ir labai silpnais.  Dėl šios priežasties fašizmai visada pasmerkti pralaimėti karus – jie nepajėgia objektyviai įvertinti savo priešininkų kovinį potencialą.

9)                  Ur-fašizmas nesuvokia savo kovos dėl gyvenimo – ur-fašizmui gyvenimas yra skirtas kovai. Jeigu taip, pacifizmas yra tolygus broliavimuisi su priešu. Todėl valstybės saugumo (?) departamentas kartu su kitomis represinėmis struktūromis  – prokuratūra, policija, teismais, – nuolat organizuoja parodomąsias bauginimo akcijas, kratas, poėmius, areštus prieš žmones, kurie išdrįsta pasinaudoti savo konstitucine teise turėti savo atskirą nuomonę, savo konstitucine žodžio laisve ir pasakė, kad valstybės pasirinktas kelias į militarizmą, atvira karo su Rusija propaganda yra klaidingas valdžios kursas, neatitinka visuomenės daugumos nuomonės, prieštarauja demokratinės valstybės principams ir atvirai kenkia nacionaliniams interesams – ir būtent dėl to buvo įtarti ryšiais su Rusijos specialiomis tarnybomis, įtarti broliavimuisi su priešu. Pacifizmas smerktinas jau vien todėl, kad gyvenimas yra amžina kova.  Tuo pačiu metu egzistuoja Paskutinio teismo dienos kompleksas. Kadangi priešas turi būti – ir bus – sunaikintas, vadinasi, įvyks paskutinis mūšis, po kurio fašizmo judėjimas taps pasaulio valdovu. Po tokio „totalinio sprendimo“ ateis visuotinės taikos, Aukso amžiaus era.

Pažymėtina, jog šis teiginys prieštarauja permanentinio karo, amžinosios kovos tezei, ir dar nei vienam fašistų lyderiui nepavyko šį prieštaravimą išspręsti.

10)                Visoms reakcingoms ideologijoms yra būdingas elitarizmas, be kurio neapsieina joks aristokratizmas. Per visą istoriją visi aristokratiniai ir militaristiniai elitarizmai neišvengiamai demonstravo savo neslepiamą panieką silpniems. Bet kokia sėkmė, karjera yra elitiškumo požymis, siektinas tikslas, todėl vertinami tik stiprūs, negailestingi, ryžtingi, pasiruošę bet kokiam ir ypač neetiškam poelgiui, niekšybei. Gyvenimas vadovaujantis visiems žinomomis etinėmis vertybėmis reiškia silpnumą, nuspėjamus poelgius ir todėl pasmerkti nesėkmei.

Ur-fašizmas išpažįsta populistinį elitarizmą. Eiliniai piliečiai yra pati nuostabiausia tauta pasaulyje, teigia ur-fašizmo ideologai. Partija sudaroma iš geriausių eilinių piliečių. Eilinis pilietis gali (ir privalo) tapti partijos nariu. Todėl remti ir aktyviai dalyvauti valdančiųjų partijų veikloje yra patriotiška ir labai naudinga tik partijos nariams. Dėl elitinių partijų veiklos išaugęs skurdo lygis yra silpnųjų, vertų paniekos žmonių likimas – jie patys kalti net tada, kai dėl jų skurdo yra tiesiogiai kaltas elitas.

Tačiau neegzistuoja patricijai be plebėjų. Vadas, kuris žino, kad savo valdžią įgijo ne per delegavimą, o užgrobė ją jėga, taip pat supranta, kad jo jėga remiasi masių silpnumu, ir šitos masės yra silpnos, todėl joms būtinas Varovas, kurio jos užsitarnavo.

Todėl tokiose visuomenės struktūrose, organizuotose hierarchijos principu (militaristinio modelio pavyzdžiu), kiekvienas atskiras vadas niekina iš vienos pusės aukščiau stovinčius, iš kitos pusės, savo pavaldinius.

Taip įsitvirtina masinis elitarizmas.

11)                 Masinės valdžios vykdomos ur-fašizmo propagandos visi ir kiekvienas yra auklėjamas taip, kad būtų pasiruošę tapti didvyriu. Mituose didvyris įkūnija savimi retą, išskirtinę būtybę; tačiau ur-fašizmo ideologijoje heroizmas yra norma. Heroizmo kultas tiesiogiai yra siejamas su mirties kultu. Neatsitiktinai falangistų devizas buvo Viva la Muerte (gyvenimas arba mirtis)! Paprastiems žmonėms sakoma, kad mirtis yra liūdnas reiškinys, tačiau sutikti ją reikia garbingai. Tikintiesiems aiškinama, kad mirtis yra skausmingas išbandymas kelyje į dangiškąją ramybę ir palaimą. Ur-fašizmo herojus trokšta mirties, kaip pelnytų apdovanojimą už garbingą, didvyrišką kovotojo gyvenimą. Ur-fašizmo herojus trokšta mirti. Tačiau … savo troškime mirti jis žymiai dažniau žudo kitus. Per visas masinės informacijos priemones valdžia aktyviai pumpuoja rusofobijos stereotipus, visos laidos – informacinės, pramoginės, sportinės, kultūrinės, – tiesiog alsuoja baime ir neapykanta. Organizuojami įvairūs renginiai, kurių simbolika ir retorika eiliniam piliečiui, dar išsaugojusiam kritinio mąstymo lykučius ir dar netapusiam militarizuotu didvyriu, nuolat primena jam pareigą būti patriotu, aukotis, kovoti su priešu iš Rytų. Dauguma jau dabar aktyviai dalyvauja tiesiogiai apmokydami savo idėjinius partnerius, kurie žudo savo bendratautiečius Rytų Ukrainoje ar bet kur, kur nurodo tautos Vadas, Didysis Brolis iš už Atlanto ar Briuselio. Kitaminčių ir kitataučių žudymas vardan ur-fašizmo idėjų triumfo ur-fašistinėje visuomenėje nėra laikomas nusikaltimu, nors savo esme ir yra tik nusikaltimas, – tai herojaus auka, indėlis kultinėje kovoje .

12)                Kadangi permanentinis karas , kaip ir heroizmas, yra labai tūlą patriotą alinantys žaidimai, ur-fašizmas savo troškimą dominuoti, valdyti perkelia į lytinio gyvenimo sferą. Tuo grindžiamas vyriškumo kultas – panieka moterims ir negailestingas persekiojimas bet kokių nekomformistinių seksualinių pažiūrų, įpročių – nuo skaistybės iki homoseksualizmo.Lytis yra taip pat sunkus žaidimas, todėl ur-fašizmo herojus mėgsta žaisti su pistoletu, kuris imituoja falą. Nuolatiniai kariniai žaidimai iš esmės yra savo vyriškumo demonstracija, savotiška invidia penis. Todėl visos daugiau mažiau žinomos Lietuvos popsinės žvaigždutės nuolat dalyvauja militaristiniuose šou, net krepšinio, Lietuvos antros religijos, rinktinės krepšininkai treniruojasi su karinio kamufliažo spalvų uniforma. Žaisti karą – tai taip jaudina, tai toks ekstrymas pupytėms ir salonų liūtams, tai užveda! Karas – tai cool! Fun! Ir niekas iš jų nepasakys tiesos – kad karas yra žudynės, griovimai, purvas, kankinimai, mirtys, netektys…

13)                Ur-fašizmas remiasi kokybiniu (kvalitatyviniu) populizmu. Demokratijos sąlygomis piliečiai naudojasi asmens teisėmis, visi piliečiai įgyvendina savo teises tik turėdami tam tikrą kiekybinį (kvantatyvinį) pranašumą, pagrindą: vykdomi daugumos sprendimai. Ur-fašizmo požiūriu individas teisių neturi, o Tauta yra apibrėžiama kaip tam tikra kokybė, monolitinė vienybė, išreiškianti bendrą vieningą valią. Kadangi nei viena kiekybinė žmonių visuma iš esmės negali turėti vieningos bendros nuomonės, reikšti visų tautiečių bendrą vieningą nuomonę turi teisę tik Vadas. Praradę teisę deleguoti, eiliniai piliečiai praranda taip pat teisę būti aktyviais, veikti, jų vaidmuo tampa tik vaidintti Tautą – visi už vieną- vieningai pritarti viskam, ką daro  ar įsako daryti Vadas ( Landsbergis,  Adamkus, Grybauskaitė ir pan.). Tauta tokiu būdu yra grynai butaforinis teatro fono fenomenas. Lietuvoje jau susiformavo maža dalis veikėjų, kurie jau net neabejoja, kad jie yra geresni už kitą, žymiai ir absoliučiai didesnę dalį visuomenės, ir todėl jie turi neginčijamą teisę nurodinėti tai kitai,didesnei visuomenės nekokybiškai daliai,kaip ji turi elgtis, gyventi, mąstyti, kokias TV laidas žiūrėti ir kuri privalo paklusti kvalitatyvinei mikroskopinei mažumai.

Šitam kokybinio populizmo teatrui jau nebereikia surinkti mases žmonių į Niurnbergo stadioną ar Romos aikštėje po Musolinio balkonu. Mūsų laikais kokybinio populizmo akivaizdi iliustracija yra televizija, MIP, internetas, kurie puikiai sugeba pateikti kruopščiai atrinktos santykinai mažos grupės piliečių emocingą, isterišką reakciją kaip „tautos balsą“.

Kokybinio populizmo pagrindu ur-fašizmas apsiginkluoja ir ryžtingai kovoja su „supuvusios parlamentinės demokratijos atgyvenomis“. Pirmiausia, ką pareiškė B. Musolinis  savo kalboje Italijos parlamente, buvo: „ Aš norėčiau šitą gūdžią, pilką salę paversti sporto sale savo berniukams“. Jis , žinoma, labai greitai savo berniukams rado tinkamą užsiėmimą, tačiau parlamentą vis tiek išvaikė.

Kiekvieną kartą, kai politikas viešai suabejoja parlamento teisėtumu ir reikalingumu, kuris jo nuomone nebeatspindi „tautos valios“, labai aiškiai yra jaučiamas Amžinojo fašizmo kvapas.

14)                Ur-fašizmas kalba naujakalbe. Naujakalbės terminas ir sąvoka buvo išrasti Džordžo Orvelo jo romane „1984“ ir naujakalbė buvo oficiali Angsoco, Angliškojo socializmo, kalba, tačiau ur-fašizmo elementai yra būdingi organiškai pačioms įvairiausioms diktatūroms. Tiek nacistiniai, tiek fašistiniai vadovėliai pasižymėjo skurdžia leksika ir primityvia sintakse, kurių tikslas buvo maksimaliai apriboti moksleiviams sudėtingo kritinio mąstymo įrankių rinkinį. Yra nesunku atskirti įvairias Naujakalbės formas net tada, kai ji maskuojasi nekaltoje populiaraus televizijos pokalbių šou laidoje.

21-ojo amžius yra laikomas informacinės visuomenės amžiumi, todėl ir ur-fašizmas savo liberalioje formoje aktyviai veikia žmonių sąmonę per visuomenės informavimo priemones , kurių pagalba yra kryptingai keičiamos sąvokos, reiškiniams yra sąmoningai suteikiama klaidinga, jiems nebūdinga prasmė arba tikroji prasmė yra skandinama dezinformacijos sraute. Žymioje Džordžo Orvelo novelėje „1984 – ieji“ ant Tiesos ministerijos sienos buvo užrašyti tokie žodžiai: Karas – tai taika; Laisvė – tai vergija; Neišmanymas – tai stiprybė.“

Kas galėjo dar visai neseniai pagalvoti, kad NATO atvira agresija į kokią nors suverenią valstybę Lietuvoje bus vadinama gynybos aktu arba humanitarine misija, civilių žudymas kur nors Libijoje bus vadinama žmogaus teisių apsauga, teisėtos valdžios suverenioje Europos valstybėje Ukrainoje nuvertimas Vakarų įvykdyto perversmo būdu bus vadinamas ukrainiečių tautos revoliucija, o kitaminčių Odesoje brutalus sudeginimas, tradicinis nacistinio teroro aktas bus vadinamas demokratijos auka? Tačiau tai jau įvyko ir vyksta kasdien.

Tokiu būdu mes turime visus 14 ur-fašizmo požymių, kuriuos daugiau ar mažiau išreikštoje formoje lengvai aptinkame Lietuvos kasdienybėje.

Ar neatėjo laikas prisiminti žinomo čekų antifašisto Julijaus Fučiko garsiąją frazę „Žmonės!Būkite budrūs!”. Kol dar neatsidarė Lietūkio garažų vartai… Kol ur-fašizmo procesas nepajudėjo ir netapo negrįžtamas.

Jonas Kovalskis ^{© ,} 2015 m. spalio 15 d.