Lietuvos Respublikos Prezidentei

Daukanto a. 3, LT-01122 Vilnius

paštu: kanceliarija@prezidentas.lt

 

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui

Gedimino pr. 53, 01109 Vilnius

El. p. Viktoras.Pranckietis@lrs.lt

 

LR Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkui

Valerijui Simulikui

Gedimino pr. 53, 01109 Vilnius

El.p. Valerijus.Simulik@lrs.lt

 

LR Seimo nariui

Ramūnui Karbauskiui

Gedimino pr. 53, 01109 Vilnius

El. p. Ramūnas.Karbauskis@lrs.lt

 

LR Seimo nariui

Petrui Gražuliui

Gedimino pr. 53, 01109 Vilnius

El. p. Petras.Grazulis@lrs.lt

 

Ingibjörg Sólrún Gísladóttir

ESBO Demokratinių institutų ir žmogaus teisių biuro direktorė

Ul. Miodowa 10

00-251 Warsaw

Poland

Office: +48 22 520 06 00

Fax: +48 22 520 06 05

office@odihr.pl

 

Harlem Desir

ESBO Spaudos laisvės biuro vadovas

Valnerštrase 6

1010 Viena

Austrija

Ofisas: +43 1 514 36 6800

Faks: +43 1 514 36 6802

pm-fom@osce.org

 

 

Jenifer Adams

ESBO Spaudos laisvės biuro atstovei

Valnerštrase 6

1010 Viena

Austrija

Ofisas: +43 1 514 36 6813

Faks: +43 1 514 36 6802

jennifer.adams@osce.org

 

Deniz Yazici

Valnerštrase 6

1010 Viena

Austrija

Ofisas: +43 1 514 36 6804

Faks: +43 664 859 09 56

deniz.yazici@osce.org

 

 

Peticijos autorius :

Jonas Kovalskis

Pušų g. 6-2, Tauragnai,

LT-28313 Lietuva

El.p. jonas.kovalskis@gmail.com

 

Peticija dėl Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnio panaikinimo ir jo pagrindu vykdomų politinių represijų Lietuvoje nutraukimo

 

Lietuvoje teisiamas publicistas, leidėjas Povilas Masilionis. Lietuvos prokuratūra kaltina 78 metų žurnalistikos veteraną tuo, kad jis neva „užgauliu ir įžeidžiančiu būdu“viešai pritarė ir šiurkščiai menkino „1990–1991 metais TSRS įvykdytą agresiją prieš Lietuvos Respubliką, ją vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir labai sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikos gyventojams“, kadangi leidėjas vykdydamas savo profesinę veiklą pagal Lietuvos Respublikos valdžios išduotą leidimą išvertė į lietuvių kalbą ir išleido niekur neuždraustą Rusijos Federacijos žurnalistės Galinos Sapožnikovos knygą „Kas ką išdavė“ (lietuviškojo vertimo pavadinimas „Išdavystės kaina“) apie nevienareikšmiškai vertinamus 1991 metų sausio 13 d. įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto. Pristatęs alternatyvią nuomonę žurnalistas, publicistas, leidėjas, autorius, poetas patyrė valdančio režimo represijas LR Baudžiamojo kodekso 170-2 str.  pagrindu.

Pažymėtina, kad šis LR Baudžiamojo kodekso straipsnis, tapęs visų politinių susidorojimų su kitaminčiais Lietuvoje įrankiu,  2010 metais buvo „prastumtas“ Lietuvos konservatorių ir liberalų partijų atstovų, primestas visai Lietuvai partijų, kuriose yra apie 25 tūkstančiai narių, tai yra, mažiau nei 1 procentas visų Lietuvos gyventojų ir kurias rinkimuose remia 7-8 procentai Lietuvos gyventojų, todėl jokiu būdu nereprezentuoja visos Lietuvos žmonių interesų, negina ir nesaugo visuotinio gėrio, kaip tai turėtų daryti pagal klasikinį teisės normos apibrėžimą įstatymas.

Šio LR BK straipsnio pagrindu jau buvo represuoti Algirdas Paleckis, Vaidas Žemaitis Lekstutis, Žilvinas Razminas, Olegas Titorenko, pagal identiškus kaltinimus anksčiau nuteisti Valerijus Ivanovas, Mykolas Burokevičius, Juozas Jermalavičius, Juozas Kuolelis. Šio straipsnio pagrindu sulaikytas ir tardomas Simonas, Zagurskis, vykdomos plataus mąsto politinės represijos prieš kitaminčius publicistus, visuomenės aktyvistus Mildą Bartašiūnaitę, Lauryną Ragelskį, Kristoferį Voišką, Aurimą Dryžių ir kitus aktyvius , drasius Lietuvos piliečius. Lietuvos represinių struktūrų specialiųjų tarnybų, saugumo, prokuratūros, teismų vykdomas persekiojimas, kratos, poėmiai, apklausos, baudžiamosios bylos, yra niekuo nepateisinamas, niekuo nepagrįsti brutalūs susidorojimai su kitaminčiais, yra konservatorių, liberalų kontroliuojamos valdžios išpuolis prieš visuomenę, įžūlus pasikėsinimas į demokratinės visuomenės principus ir žmogaus teises, kurias gina Lietuvos Konstitucija ir tarptautinės teisės aktai, pagaliau tai yra valdžios vykdomas teroras, kurio neleidžia daryti Lietuvos įstatymai ir yra nesuderinamas su demokratinės visuomenės pamatiniais principais.

Žodžio laisvė yra pamatinė žmogaus teisė laisvai reikšti savo mintis ir nebijoti, kad už tai bus su juo susidorota. Ši asmens teisė yra viena iš pagrindinių demokratinių valstybių piliečių teisių ir šią teisę gina demokratinių valstybių, tame tarpe ir Lietuvos,  įstatymai. Šiuo metu žodžio laisvė užtikrina asmeniui teisę turėti savo nuomonę bet kuriuo socialiai reikšmingu klausimu ir laisvai savo nuomonę reikšti tiek žodžiu, tiek raštu spaudoje ir masinės informacijos priemonėse. Asmens teisė į žodžio laisvę, laisvai reikšti savo mintis yra įtvirtinta daugelyje tarptautinės teisės aktų –    Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (19 str.), :

„19 straipsnis Kiekvienas turi teisę laisvai laikytis savo įsitikinimų ir juos reikšti; ši teisė apima laisvę nekliudomam turėti savo nuomonę ir ieškoti informacijos bei idėjų, jas gauti ir skleisti visokiomis priemonėmis ir nepaisant valstybės sienų.“.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (10 str.), : „10 straipsnis. Saviraiškos laisvė1

  1. Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis netrukdo valstybėms licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigų.
  2. Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos dėl valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.“.

O taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (25 str.).

„25 straipsnis Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį“.

Pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas bet koks žodžio laisvės apribojimas yra teisėtas ir pagrįstas tik tuo atveju, jeigu laisvės apribojimas atitinka 3 pagrindines sąlygas:

1) žodžio laisvės apribojimas gali būti nustatytas tik įstatymu; kuriame turi būti aiškiai, vienareikšmiškai ir konkrečiai apibrėžta neleistino, draudžiamo, neteisėto elgesio taisyklė, kurios pažeidimas gali užtraukti atsakomybę:

2) apribojimu galima siekti tik teisėtų (tik įstatymu ir tik aiškiai apibrėžtu vienareikšmišku būdu) tikslų ir ir apribojimu yra ginamas viešas interesas (visų piliečių lygiai ir vienodai atitinkančius interesus);

3) apribojimais galima riboti laisves kiek įmanoma mažiau, tik tiek, kiek pakankama teisėtam tikslui pasiekti ir viešam interesui apginti.

Įstatymais nustatyti žodžio laisvės apribojimai turi būti aiškūs, vienareikšmiški ir negali sukurti prielaidų tokius apribojimus interpretuoti įvairiai, skirtingai, suteikti galimybę įvairioms įtakingoms visuomenės socialinėms grupėms ir ypač valdžios institucijoms bei jų specialiai organizuotoms, finansuojamoms, remiamoms provokatorių grupėms  piktnaudžiauti savo galia, turtine ar socialine padėtimi bei įtaka, savo pranašumo prieš kitus visuomenės narius ydingu suvokimu.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnis konservatorių , liberalų iniciatyva tyčia suformuluotas taip, kad sukuria nepriimtinai plačias galimybes, idealias sąlygas gausybei piktnaudžiavimų, laisvų interpretacijų ir tokiu būdu duoda pagrindą inicijuoti ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, politines represijas už „minties nusikaltimus“. Lietuvos jurispridencijoje, teisės doktrinoje ir praktikoje nėra nei vieno dokumento, nei vieno teismo spredimo, tiksliai ir aiškiai apibrėžiančio šiame straipsnyje nustatytą nusikaltimo sudėtį, kokie pasisakymai gali būti vertinami kaip tarybinės agresijos neigimas, o kokie pasisakymai yra ginami kaip žodžio laisvė Lietuvos Konstitucijos 25 str., LR Visuomenės informavimo įstatymo 10, 54 str. str. Todėl įstatymo įgyvendinimas priklauso išimtinai nuo jį taikančio asmens subjektyvios, politinių įsitikinimų, jam daromos neskaidrios įtakos ir asmens etinių savybių.

Piktnaudžiaujant Lietuvos piliečių pasitikėjimu, tautos suteiktais įgaliojimais konservatorių ir liberalų partijoms pavyko perimti į savo rankas Lietuvos politinės sistemos, valstybės tarnybos, teismų ir teisėsaugos bei didžiosios dalies žiniasklaidos kontrolę. Tokia valdžios galių neteisėta koncentracija vienos politinės jėgos – konservatorių, liberalų – rankose išbalansavo Lietuvos demokratinę sistemą ir kritiškai apribojo žmogaus teises Lietuvoje. Tokia valdžios uzurpacija suteikia galimybę konservatoriams iškreipti Lietuvos pilietinės visuomenės sąmonę, laisvai manipuliuoti piliečių nuomone, nevaržomai terorizuoti piliečius kiekvieną kartą, kai piliečiai, pavyzdžiui, pasisako už socialinių garantijų, darbo užmokesčio didinimą, tradicinių vertybių puoselėjimą, gerus santykius su kaimynais. Konservatorių kontroliuojamos represinės struktūros ir žiniasklaida persekioja piliečius kiekvieną kartą, kai šie viešai išsako savo lūkesčius iš savo valdžios, ir išsako ne savo išsigalvotas nerelias utopijas, o būtent dešiniųjų priimtuose įstatymuose įtvirtintus įsipareigojimus tautai. Kai tik tauta primena valdžiai jos pareigas ir partijų rinkiminių kampanijų duotus pažadus, yra suteikiama beribė savivalės laisvė konservatorių, liberalų kontroliuojamam represiniam aparatui.

Konservatorių režimas kiekvieną kartą paleidžia savo pasiutusius sarginius šunis, kai tik žmonės pareiškia savo nepasitenkinimą kosmine valdžios korupcija ir liberaliais aferistais, socialiniais parazitais, socialine nelygybe. Lietuvos konservatorių nuomone, bet kokia kritika dešiniųjų vykdomam savivaldžiavimui, jos viešas išsakymas yra antivalstybinė veikla, kuri turi būti persekiojama baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos konservatoriai galvoja, kad kritikuoti dabartinę jų sukurtą totalinę valdžios korupciją yra nusikaltimas, todėl visi, nesutinkantys su dabartinės konservatorių – partijų pavadinimų pasikeitimai Seime neturi jokios įtakos konservatorių absoliučiai valdžiai visose valdžios šakose, – valdžios sprendimais, daro nepataisomą žalą konservatorių tariamo patriotizmo įvaizdžiui, užkulisiniams neskaidriems konservatorių žaidimams, todėl privalo būti baudžiami negailestingai, nežiūrint į tai, kokią siaubingą žalą  jau padarė valstybei patys konservatoriai su liberalais savo antivalstybine veikla. Baudžiama yra tiesa apie konservatorių režimo nusikaltimus, ribojamos galimybės atskleisti neteisėtos dešiniųjų veiklos tragiškas pasekmes. Konservatorių nuomone, žodžio laisvė yra konservatorių suteikta malonė piliečiams laisvai kalbėti tik tai, kas yra malonu girdėti konservatorių, liberalų, nacionalistų chuntai. Bet kokia kitokia kritiška nuomonė yra pasikėsinimas į minėtų partijukių diktatūrą ir todėl baustinas. Konservatoriai yra įsitikinę, kad piliečiai neturi teisės reikalauti iš savo valdžios užtikrinti savo piliečiams taiką ir saugumą, nutraukti dešiniųjų valdžios vykdomą karo propagandą ir tautinės nesantaikos kurstymą. Eilinių piliečių raginimai vykdyti Lietuvos užsienio politiką vadovaujantis tarptautine teise ir taikios kaimynystės principais, įtvirtintais JTO Statute, Tautų Chartijoje ir 1975-08-01 Helsinkio Baigiamąjame akte, iš Lietuvos konservatorių susilaukia inkvizitoriškų prakeiksmų ir tik viduramžiams būdingų represijų.

Lietuvos piliečiai yra deginami ant konservatorių inkvizicijos laužo už Lietuvos Konstitucijos saugomus veiksmus, mintis ir įsitikinimus. Visų valstybės politikų, tarnautojų, pareigūnų, žurnalistų konstitucinė pareiga yra visomis savo išgalėmis tarnauti Lietuvos piliečiams, užtikrinti jiems teisę išsakyti savo nuomonę, sudaryti jiems visas galimybes sakyti viską ir nebijoti, kad už tai bus represuoti. Ir ypatingai sakyti tai, kas nepatinka valdžiai, kuria, beje, remiantis sociologinių apklausų duomenimis, pasitiki tik 3-4 procentai žmonių, ir nepasitiki būtent dėl to, kad valdžioje, visose jos šakose ir ypač ketvirtojoje, esantys veikėjai nuolat piktnaudžiauja piliečių jiems suteiktomis galiomis, nepateisina pasitikėjimo, netinkamai vykdo savo pareigas, piktnaudžiauja savo padėtimi ir savo valdingus įgalinimus naudoja tik savo privačių interesų tenkinimui.

Tokiais atvejais visuomenei kaip oras būtina žodžio laisvė ir jos negalima varžyti jokiais draudimais. Laisvė yra absoliuti kategorija – ji arba yra arba jos nėra. Piliečio galimybė išsakyti savo nepasitenkinimą dėl bet kurių valstybės viešo gyvenimo ar valdymo organų veiklos trūkumų, negerovių ar šiaip pareigūnų netinkamo savo funkcijų vykdymo, pagaliau tiesiog išsakyti savo neigiamą požiūrį yra gyvybiškai svarbi demokratiškai visuomenei. Tik realus nuomonių pliuralizmas stiprina pilietinę visuomenę, stiprina valstybę.

Lietuvoje konservatorių, liberalų įsteigtos paramilitarinės, atvirai propaguojančios fašistinę ideologiją  organizacijos, kurių vadai atvirai viešai platina savo nusikalstamas instrukcijas fašistinių organizacijų nariams, kaip reikia terorizuoti kitus Lietuvos Respublikos piliečius, kaip su jais reikia susidoroti, daryti poveikį jiems neįtinkantiems piliečiams, jų darbdaviams ir net jų šeimų nariams. Naryste šioje konservatorių kuruojamos organizacijoje  didžiuojasi daugelis Seimo narių, politikų, saugumo, krašto apsaugos pareigūnų, policininkų, žiniasklaidos veikėjų, jaunimo organizacijų jaunuolių, ultranacionalistų, dešiniųjų radikalų ir kt. Šių organizacijų nariai atvirai tyčiojasi iš kitų Lietuvos piliečių, jų teisių, niekina juos, sudarinėja asmenų, su kuriais jie ketina susidoroti, sąrašus, neteisėtai renka apie tokius jiems oponuojančius piliečius konfidencialią informaciją, daro neteisėta spaudimą tokių piliečų darbdaviams, siekdami juos atleisti iš darbo, daro neteisėtą kišimąsį į šeimos reikalus, užsiima kita įstatymų uždrausta veikla ir daro tai absoliučiai nebaudžiamai, nesulaukia jokios teisėsaugos pareigūnų reakcijos. Tai yra oficiali Lietuvos valdžios politika ar tik sąmoningas korumpuotos teisėsaugos netinkamas pareigų atlikimas? Kodėl tokie pareigūnai vis dar nereaguoja į dešiniųjų savivalę? Pagaliau, prieš įstatymą lygūs visi piliečiai, ar tam tikra grupė asmenų – konservatoriai, liberalai – yra aukščiau įstatymo? Prezidentė dar yra Lietuvos prezidentė ar tik dešiniųjų atstovė? Tokie raganų medžioklės procesai, gūdus makartizmas, viduramžių inkvizicijos susidorojimai 21-me amžiuje yra neginčijamas įrodymas, kad liberalizmas ir demokratija Lietuvoje yra tik fikcija, manipuliacijų masine sąmone sukurtas mitas, smegenų plovimu paslėpta diktatūros forma, Umberto Eko aprašytas ur-fašizmas. Tokios diktatūros laiku neutralizavus, pilietinės visuomenės degradacija į visų karo prieš visus būseną yra neišvengiama.

Valdžia privalo aiškiai ir vienareikšmiškai atsakyti visuomenei – ji užtikrina žmogaus teises visiems piliečiams lygiai ar sąmoningai skatina “lygesnių už lygius” praktiką?  Valdžia garantuoja įstatymo apsaugą visiems pilečiams vienodai ar gina tik valdžiai lojalių fašistuojančių sukarintų organizacijų teisę platinti atvirus raginimus susidoroti su kitaminčiais?  Ir , pagaliau, valdžia, kuri aktyviai, sistemingai, kryptingai, nuosekliai susidoroja su kitaminčiais, pacifistais, kairiaisiais, žmonėmis, agituojančiais už taiką, demokratiją, įstatymo viršenybę, piliečių lygybę prieš įstatymą, ir tuo pačiu metu suteikia beribę laisvę išsigimusiems veikėjams visiškai nebaudžiamai platinti viešai per visus įmanomus masinės informacijos kanalus, socialinius tinklus savo šlykščius raginimus susidoroti su rusakalbiais, kitaminčiais, kairiaisiais, “koloradais” , “vatnikais”, skatinti ksenofobiją, vykdyti atvirą karo propagandą ir tautinės nesantaikos kurstymą, – valdžia turi aiškiai pasakyti, ji dar vadovaujasi savo veikloje Lietuvos Pagrindiniu Įstatymu ar ji jau veikia tik pagal savo slaptas taisykles ir tik savo siauro rato asmenų naudai? Lietuvos konservatorių uzurpuota valdžia veikia visų Lietuvos piliečių vardu ir interesais, ar tik savo klano naudai?

LR Baudžiamojo kodekso 170-2 str. panaikinimas  leistų teisėsaugos organams ne naršyti internete, ieškant pagrindo susidoroti su neįtinkančiais konservatoriams, ne nuolat vertinti piliečių kritiškas pastabas ir kopijuoti paveiksliukus iš socialinių tinklų, o susikoncentruoti kovai su realiais konservatorių įsteigtų grupių, tokių kaip Jorkšyro elfai, ekstremistais, kasdien vykdančių šimtus neapykantos nusikaltimų. Tokios teisėsaugos organų veiklos būtinybė jau seniai subrendo.

Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 170-2 str. yra nusikalstamas įstatymas, jis gina tik konservatorių, liberalų interesus, prieštarauja demokratinės visuomenės principams, grubiai pažeidžia pamatines žmogaus teises ir laisves, garantuotas tarptautinės teisės aktų, todėl turi būti panaikintas, o visos politinių represijų, įvykdytų šio įstatymo pagrindu, aukos privalo būti reabilituotos.

Lietuvos Respublikos piliečiai, kaip ir ber kurios civilizuotos demokratiškos valstybės žmonės, turi teisę turėti savo nuomonę, turėti savo pažiūras, laisvai rinkti, gauti ir skleisti informaciją, net jeigu konservatoriams, liberalams tokia nuomonė nepatinka ir jie ją laiko neteisinga.

Sutinkamai su tarptautinės teisės bendra nuostata yra leidžiama viskas, kas nėra uždrausta įstatymu. Jokių atskirų leidimų naudotis konstitucinėmis teisėmis įstatymai nenumato ir negali numatyti.

Tik Lietuvoje, valdomoje konservatorių/liberalų fašistinės chuntos, buvo pradėtas politinio susidorojimo su knygos leidėju 78 metų publicistikos veteranu Povilu Masilioniu procesas dėl G.Sapožnikovos knygos išleidimo. Ši knyga buvo išleista daugelyje šalių, tačiau nei vienos šalies valdžia net nebandė pradėti baudžiamąjį persekiojimą asmenims, susijusiems su šios knygos išleidimu. Nei viena šalis neribojo spaudos laisvės, išskyrus Lietuvą.  Valdančio konservatorių,liberalų režimo vykdomų represijų ir susidorojimų su politiniais oponentais už pastarųjų pasinaudojimą žodžio laisve nusikalstama praktika aiškiai rodo, kad Lietuvoje įsigali fašistinis marionetinis režimas, konservatorių/liberalų diktatūra. Šio politinio susidorojimo su knygos leidėju fone bet kokie Lietuvos prezidentės, Seimo narių, Vyriausybės ir teisėsaugos veikėjų postringavimai apie demokratiją, žmogaus teises ir laisves, įstatymo viršenybę ir asmenų lygybę prieš įstatymą, nuomonių pliuralizmą ir informacijos, žodžio, spaudos laisvę yra tik tuščios deklaracijos, kuriomis valdantis konservatorių/ liberalų režimas dangsto savo totalitarinę esmę, nevykusiai bando paslėpti praėjusio amžiaus Lotynų Amerikos diktatoriaus Alfredo Stresnerio tipo diktatūrą Lietuvoje ir niekaip nesiderina su esminiais demokratinės visuomenės principais.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, reikalauju:

  1. Panaikinti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 170-2 straipsnį, kaip prieštaraujantį pamatiniams demokratinės visuomenės principams, grubiai pažeidžiantį pagrindines žmogaus teises ir laisves, ribojantį tautos galias, suteikiantį neteisėtą pagrindą konservatoriams susidoroti su politiniais oponentais, kitaminčiais, pacifistais, neatitinkantį visos Lietuvos piliečių valios ir valstybės interesų.
  2. Ištirti, ar konservatorių, liberalų veikla, steigiant įvairias nevyriausybines struktūras, persekiojančias Lietuvos piliečius, aktyvus dalyvavimas teisminio ir neteisminio susidorojimo su sąžiningais piliečiais, žurnalistais, valstybės tarnautojais, pareigūnais, kitaminčiais, pacifistais, kairiųjų pažiūrų asmenimis procesuose, neskaidri įtaka valdžios organams, teisėsaugai, žiniasklaidai atitinka Lietuvos Konstitucijos nuostatas, įstatymus, pilietinės demokratinės visuomenės principus, nepažeidžia pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių.

Prašau pasirašyti šią peticiją šiuo adresu – https://www.peticijos.com/peticija_dl_lietuvos_respublikos_baudiamojo_kodekso_170-2_straipsnio_panaikinimo_ir_jo_pagrindu_vykdom_politini_represij_lietuvoje_nutraukimo

 

  2018 m. gegužės 11 d. 

Reklama

1 Comment

  1. Aldona Abromaitiene Reply

    Geras straipsnis. Kad perskaitytu dauguma ir susimastytu!

Write A Comment

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.