Kokias nesąmones mes skaitome apie Rusijos ekonomiką! Jei tikėti „ekspertais“, tai Rusijos ekonomika šiuo metu yra kažkur Afrikos šalių, Nyderlandų ar Italijos lygyje. Kokia nesąmonė! – šaukia prancūzų leidinio straipsnio autorius. Tie, kurie naudoja BVP kaip vienintelį rodiklį, yra verti dvejeto ekonomikoje ir penketo propagandoje. Tiesą sakant, Rusija yra kelyje tapti pirmąją Europos žemyno ekonomika.
„AgoraVox“ (Prancūzija): kitoks požiūris į Rusiją
Šiuo metu, kai Vakarų ekonominės ir politinės sankcijos bei sprendimai, nukreipti į Rusijos ekonomikos sužlugdymą, išlieka kaip niekada anksčiau aktualūs, verta pažvelgti į padėtį Rusijos ekonomikoje taip, kaip ją pristato Rusijos žiniasklaida.
Aš neketinu Rusijos žiniasklaidos požiūrio priešpastatyti Vakarų informacinio meinstrymo pateikiamai analitikai, kadangi Vakarų MIP dažniausiai nepasitiki oficialiais Rusijos duomenimis ir yra linkusios hipertrofuoti visas Rusijos sistemos, kurias jos paprastai vadina “putiniška”, problemas.
Tai yra, aš vertinu šias Vakarų žiniasklaidos priemone kaip nepatikimas ir ignoruosiu jas šiame straipsnyje.
Todėl pasiruoškite šokui, jei jūsų nuomonė apie Rusiją grindžiama vien tik didžiausių Vakarų žiniasklaidos priemonių pranešimais ir televizijos ekspertų, turinčių nemalonų įprotį visada daryti klaidas, nuomonėmis.
Neseniai priimtas (Vakarų) sprendimas dėl ekologinių priežasčių boikotuoti Šiaurės jūrų kelią yra vienas iš absurdiškiausių žingsnių.
Kokias kvailystes mes skaitome apie Rusijos ekonomiką, lyginant ją su vakarų! Ji, jeigu tikėti pačiais drasiausiais ekspertais, yra, neva, Afrikos šalių, Nyderlandų ar net Italijos lygyje.
Kokia nesąmonė! Iš tikrųjų Rusijos ekonomika yra Vokietijos lygyje, jei vertinsime ją pagal laikomą patikimiausiu lyginamąjį rodiklį, tai yra, BVP pagal perkamosios galios paritetą. Šiuo požiūriu Rusija turėtų tapti pirmąja žemyno ekonomika, jei ja jau nėra tapusi.
Visi tie, kurie naudoja BVP kaip vienintelį rodiklį, yra verti dvejeto ekonomikoje ir penketo propagandoje.
Egzistuoja ir kiti rodikliai, į kuriuos reikėtų atsižvelgti, jei norime susidaryti nuomonę apie Rusijos ekonomiką, ir jie radikaliai keičia situaciją.
Kitaip nei Vakarų konkurentai, Rusija rankovėje turi paslėpusi tris labai svarius kozirius:
– Šių metų gruodžiui ji yra sukaupusi 541 milijardo JAV dolerių vertės atsargų rezervus (nors doleriai sudaro tik nedidelę jų dalį) ir jie pagal savo dydį yra ketvirti ar penkti pasaulyje.
– Jos biudžetas yra proficitinis.
– Jos įsiskolinimai yra maži: valstybės skola sudaro tik 15% BVP, kuri yra labai maža ir neapsunkina valstybės biudžeto periodiniais mokėjimais kreditoriams.
Rusija galėtų lengvai pasinaudoti vienu iš šių kozirių, kad padidinti piliečių perkamąją galią ir paskatinti vartojimą. Nežiūrint į tai, Rusija, matyt, pasirinko trečią kelią: vartojimo kreditavimą. Tai yra liberalus būdas kontroliuoti piliečius per jų piniginę. Nedaug žmonių yra linkę streikuoti ar nuversti vyriausybę, kai jiems reikia mokėti už paskolą.
Aš neminėsiu kitų teigiamų Rusijos ekonomikos aspektų: naftos mana, politinis stabilumas, žemas rublio kursas, kuris skatina eksportą ir stabdo importą, santykinai žemas nedarbo lygis (4,5%), teigiamas užsienio prekybos balansas, efektyviai valdoma imigracija. Kontroliuojama infliacija, įgytas ekonominis patriotizmas ir (didžiausia provokacija Vakarų elito akimis) išskirtinė vyriausybės komanda, kuri išvengė visų spąstų, kuriuos gudriai paspendė JAV ir jos piktavaliai vasalai.
Aš nebandysiu nutylėti kapitalo nutekėjimo iš Rusijos problemą.
Visų pirma, būtina suprasti, kad Rusijos ekonomika yra atvira visiems investuotojams, todėl turi būti užtikrintas laisvas kapitalo judėjimas, tame tarpe ir jo pasitraukimas iš rinkos. Problema yra žinoma, tačiau ją išspręsti nėra lengva, nebent, žinoma, būtų tiesiog uždraustas kapitalo pasitraukimas, o toks žingsnis pašalintų užsienio investuotojus iš šalies. Dabartine politika nėra siekiama bet kuria kaina išlaikyti šalyje užsienio įmones, kurios nori palikti Rusiją ir nenori reinvestuoti rinkoje, pavyzdžiui, GM ir Ford. Interneto gigantai (jie taip pat yra atsakingi už masinį pajamų išvedimą) susidurs su administraciniais apribojimais, kurie yra susiję su duomenų konfidencialumu ir neskatina jų pasilikti. Užduotis yra pakeisti juos panašiomis Rusijos įmonėmis, kurios gamina šalies viduje ir kurių atžvilgiu valstybė turi daugiau kontrolės svertų.
Be to, didžioji Rusijos ekonomikos dalis priklauso vietos rezidentams, piliečiams ir valstybei. Tai yra, ji yra apsaugota nuo galimo šantažo delokalizacijos būdu.
Sankcijos
Tai yra visiškas JAV prezidento ir Kongreso patarėjų fiasko. Dar Barackas Obama tvirtino, kad sankcijos paklupdys Rusijos ekonomiką ant kelių, kad Rusija yra ekonominė nykštukė be ateities, kuri patirs diplomatinę izoliaciją.
Praėjus penkeriems metams šalyje kaip grybai dygsta gamyklos, Rusija ekonomine prasme kyla iš pelenų, o Rusijos diplomatija skina pergales kaip Tarybų Sąjungos laikais.
Sankcijos padarė priešingą efektą nei buvo sumanyta ir smogė tiems, kurie jas įvedė.
Ukraina pergyvena sunkiausius laikus per visą savo trumpą istoriją. Jos pramonės gigantai, tokie kaip „Antonovo“ aviacijos gamykla ir Nikolajevo laivų statykla nieko negamina arba dirba sulėtintu režimu. Lėktuvų variklių gamintojas „Motor Sich“ be Rusijos užsakymų atsidūrė sudėtingoje situacijoje ir ieško pirkėjo. Kiniečiai domėjosi įmonės įsigijimu, tačiau amerikiečiai sandorį vetavo. Donbaso sunkiosios pramonės įmonės ir anglies kasyklos yra prarastos visiems laikams, o pajamų už Rusijos dujų tranzitą perspektyvos taip pat neatrodo šviesiomis.
Baltijos šalys nežino, ką daryti ateityje. Jų uostai iki šiol veikė kaip Rusijos krovinių terminalai. Tam tikslui jie buvo modernizuoti už didelius pinigus, tačiau, pasak daugelio Amerikos ekspertų, jie yra ant bankroto slenksčio. Rusija pastatė savo naujus uostus Suomijos įlankoje ir jau pradėjo nukreipinėti savo eksportą į ten. Ateinančiais metais tranzitas per Baltijos šalis bus nutrauktas. Be to, nuo 2020 m. šios šalys praras didelę Europos paramos dalį, o jų gyventojai jau masiškai vyksta dirbti į Vakarus.
Lietuva, Europos Sąjungos nurodymu, uždarė Ignalinos AE. Ji nori būti nepriklausoma nuo Rusijos dujotiekių ir tam pasistatė SGD terminalą, tačiau čia jos laukė labai nemaloni staigmena: didžiausi tiekėjai gauna SGD iš Jamalo! Tai yra, ji pasiekė tik kainų padidėjimą.
Jei Vokietija, sprendžiant iš visko, išėjo sausa iš vandens, Prancūzijai nepavyko įgyti jokių pranašumų. Ji nieko nelaimėjo iš sankcijų ir, netgi galima sakyti, kad Rusijos atsakomosios priemonės rimtai smogė jos žemės ūkio pramonei. Be to, išoriniai apribojimai tapo stimulu Rusijos vidaus pramonės gamybos vystymuisi, kaip mes pamatysime kitoje šio straipsnio dalyje.
Europos kreditų gavimo apribojimas šiek tiek lėtina Rusijos naftos sektorių, tačiau pirmiausia tai vis gi smogia labiau Europos įmonėms, negalinčioms dalyvauti pelninguose projektuose, jei jos neturi galimybės investuoti savo kapitalus. Investuotojai, savo ruožtu, negali pasinaudoti dabartinėmis aukštomis Rusijos obligacijų palūkanų normomis (6,5%).
Rimtus sunkumus Rusijai sukėlė naftos kainų kritimas nuo 2014 m. liepos mėn. iki 2016 m. vasario mėn .: nuo 110 iki 35 USD už barelį. Rusija buvo priversta panaudoti rezervinio fondo lėšas, kad sušvelnintų smūgį. Jos laimei, Saudo Arabija taip pat nenori žemų kainų ir negali pakartoti operacijos, kad sužlugdyti kotiruotes, kaip ji tai padarė 1980-jų metų pabaigoje, siekdama pakenkti TSRS. Beje, šis žingsnis buvo viena iš Sąjungos žlugimo priežasčių. Šiuo metu Rusija ir OPEC yra susitarusios apriboti naftos išgavimą, kad kainos išliktų 55 USD už barelį lygyje.
Rusija ir reali ekonomika
Ši tema niekada nėra aptariama Vakarų informacijos meinstryme, nes ji aiškiai prieštarauja oficialiai retorikai. Todėl šioje dalyje remsiuosi daugiausiai rusiškomis informacijos svetainėmis, be to, kiek įmanoma įvairesnėmis, kad būtų užtikrinta plati reprezentacija.
Skaitytojų komentarai šiose svetainėse parodo Rusijos visuomenės dvasinę būseną: šalia pritarimo pastabų visada yra kandūs pastebėjimai tų, kurie nesupranta, kodėl visa tai nedaro teigiamos įtakos rusų perkamajai galiai. Į šį klausimą aš atsakysiu baigiamojoje straipsnio dalyje.
Reikia išskirti dvi skirtingas investavimo formas:
– Valstybės investicijos į didelio masto infrastruktūros projektus, tokius kaip tiltas Kryme (Kerčė), būsimas tiltas per Leną, uostai ir oro uostai, greitkeliai ir geležinkelio linijos. Į projektus dažnai pritraukiami privatūs investuotojai, kaip tai buvo, pavyzdžiui, statant „Roza Chutor“ slidinėjimo centrą Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms.
– Privačios investicijos į įmonių steigimą ar plėtrą. Šaltiniais gali būti startup’ų steigėjai, oligarchai ( stambios apimties investicijomis), Rusijos ar tarptautinės įmonės, kaip matome „Mercedes-Benz“ gamyklos Maskvos regione pavyzdžiu, kurios tikslas yra pagaminti nuo 20 000 iki 25 000 automobilių per metus ir pradžioje sukurs apie 1 000 darbo vietų.
Verta paminėti, kad dauguma mišrių investicijų yra susijusios su pradiniu ir antriniu sektoriais. Pramonės produkcijos augimas rodo investuotojų pasitikėjimą ekonomika. 2019 m. rugsėjo mėn. pramonės produkcija išaugo 3%, lyginant su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, ir 2,7% nuo metų pradžios.
Pramonė, be abejo, vis dar yra toli nuo tarybinio lygio (tačiau toks palyginimas vargu ar pateisinamas, nes TSRS apėmė Ukrainą ir kitas respublikas), ir visi tai supranta.
Sankcijos prisideda prie to, kad verčia Rusiją gaminti įrangą, kuri anksčiau buvo importuojam iš Ukrainos ir Vakarų šalių, ypač laivų, sraigtasparnių ir orlaivių variklius. Rusijos vyriausybė siekia tapti nepriklausoma nuo užsienio valstybių strateginėse pramonės šakose.
Čia pateiktas (neišsamus) Rusijos pramonės plėtros vaizdas.
Rusijoje statomi 25 traleriai ir dar 43 buvo užsakyti, akivaizdu, Arkties regione esantiems ištekliams išgauti. Statomi 42 prekybiniai laivai, skirti plaukioti Volgos upe. Rusijoje taip pat statomi upių kruiziniai laivai. Rusija neturėjo įspūdingų know-how ir patirties šioje srityje. Tai yra, mes matome labai aktyvų naujo sektoriaus vystymą, kuris leidžia įdarbinti be darbo likusius ukrainiečių inžinierius. Tarybų Sąjungos laikais tokie laivai buvo statomi šalyse, kurios dabar nėra Rusijos įtakos zonoje: Ukrainoje, Lenkijoje, Austrijoje.
Nereikėtų pamiršti apie didžiulio Arkties ledlaužių laivyno statybą, o taip pat serijinės naujų karo laivų gamybos. Galima sakyti, kad Rusijos laivų statyba pergyvena klestėjimo laikotarpį.
Irkutsko srityje statoma milžiniška aliuminio gamykla už 120 milijardų rublių, kuri per metus pagamins 750 000 tonų metalo. Atidarymas numatytas 2020 m. pabaigoje. Kaimynystėje statomas gyvenamųjų namų kompleksas, kuris taps naujojo miesto branduoliu.
2020 m. pabaigoje bus pradėta serijinė lainerių „MS-21“, kurie turėtų konkuruoti su „Airbus A320“ ir „Boeing 737“, gamyba. Projektas buvo pristabdytas metams ar net ilgiau, kadangi JAV atsisakė vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus tiekti kompozicines medžiagas. Atsižvelgiant į 737 Max problemas, šis orlaivis gali rimtai konkuruoti su dviem sektoriaus žvaigždėmis.
Civilinės aviacijos srityje taip pat verta paminėti naują Rusijos ir Kinijos tolimojo lainerio CR929, kuris, kaip spėjama, turi pakilti į dangų 2023 m. Jis taip pat konkuruos su Airbus ir Boeing.
JAV reakcija į naujausios kartos lainerių konkurenciją iš „priešiškų“ šalių, kurių darbo jėgos kaina yra žema, laukiama ir tai gali dar labiau padidinti atotrūkį tarp JAV, iš vienos pusės ir Rusijos bei Kinijos iš kitos.
UZTS sėkmingai atkuria staklių gamybą Kubanėje ir savo produkciją iškėlė į tarptautinį lygį.
Rusija yra branduolinės energijos ir urano sodrinimo technologijų lyderė pasaulyje. Iki 2030 m. šalyje bus pastatyta dvi dešimtys atominių elektrinių. Jie pakeis tarybines atomines elektrines, kurių eksploatacijos ciklas baigiasi ir jos bus demontuotos.
Verta paminėti plaukiojančią atominę elektrinę, kuri dabar tiekia elektros energiją Peveko miestui Rytų Sibire. Prieš statant naujus panašius reaktorius šio eksperimentinio pavyzdžio darbas bus atidžiai ištirtas.
Uostų krovos apimčių augimas pasiekė precedento neturintį lygį: per dešimt metų jie padidėjo 1,7 karto. Remiantis 2018 m. rezultatais, Rusijos uostų krovos paimtys iš viso sudarė 1,1 milijardo tonų (dvigubai daugiau nei prancūzų). Naujasis Šilko kelias turėtų dar labiau padidinti šį skaičių. Rusijos uostų pajėgumai per ateinančius penkerius metus turėtų išaugti 330 milijonų tonų, ir tik ketvirtadalis į tai investuotų lėšų ateis iš federalinio biudžeto.
Kaliningradui pavyko pasiekti nepriklausomą energijos tiekimą. Buvo pastatytos kelios šiluminės elektrinės, elektros energijos gamyba dabar viršija poreikius ir Kaliningradui dabar nereikia gaišti laiko beprasmėse derybose su neadekvačiomis JAV vasalėmis Lietuva ir Lenkija.
Tobolske Rusijos naftos chemijos pramonės lyderis kompanija “Sibur” pastatė polietileno ir polipropileno gamyklą. Tai didžiausias naftos chemijos kompleksas Rusijoje nuo 1991 m. Joje dirbs apie 1700 darbuotojų. Iš viso šioje kompanijoje tik Rusijoje dirba apie 23 000 žmonių.
Rusijos nanovamzdelių gamintojas kompanija „OCSiAl“ jau užkariavo 95% šios produkcijos pasaulio rinkos. Ši kompanija rinkoje prašo 2 000 USD už 1 kg savo produkto, tai yra 70 kartų mažiau nei konkurentai iš Vokietijos, Japonijos ir Amerikos. Pridėjus 1% nanovamzdelių, radikaliai keičiasi medžiagų, tokių kaip stiklas, cementas, dažai, metalai, elektrodai, saulės baterijos, keramika, apdaila ir kt., savybės.
Buvusio tabako fabriko vietoje Maskvoje atidarytas didžiausias vertikalus šiltnamis pasaulyje. Toksiškos cheminės medžiagos ir pesticidai nebus naudojami, nes jie nereikalingi. Oras ir vanduo bus tiekiami per daugiapakopę filtravimo sistemą. Trąšos bus ekologiškos. Šioje natūralių daržovių gamybos įmonėje dirbs 700 žmonių.
Rostove prie Dono nuo nulio buvo pastatytas naujas oro uostas.
Didžiausias šalyje anglių krovos terminalas atsirado Ust Lugoje, ant Suomijos įlankos kranto.
Rusijoje sėkmingai baigiamas kurti aviacijos variklis PD-35 naujiems sunkiems orlaiviams. Rusijai tai yra nauja technologija, kurią vysto šimtas šalies geriausių inžinierių. Pirmieji bandymai turėtų vykti 2023 metais.
Taip pat verta paminėti naujo kosmodromo Vostochnyj ( turi pakeisti už šalies ribų esantį Baikonurą) atidarymą, žemės ūkio technikos gamyklos statybą Rostove prie Dono, sėklų auginimo ir laikymo centrų įkūrimą (siekiant atsisakyti nuo nepatikimų užsienio šalių tiekėjų priklausomybės), proveržį robototechnikos gamybos srityje bei užsienio šalių specialistų ir ekspertų pritraukimą vyno bei sūrio gamybos sektoriuje.
Rusijoje apdirbamosios pramonės sektorius auga sparčiau nei kalnakasybos. 2018 m. Rusijoje buvo įsteigta 215 naujų įmonių, iš kurių į kiekviena buvo investuota daugiau nei 500 milijonų rublių. Jau esamos gamyklos, savo ruožtu, žymiai padidino savo gamybos galimybes:
– Mašinų statybos ir metalo apdirbimo pramonėje atidaryta 71 nauja gamykla.
-Chemijos pramonėje – 30 naujų gamyklų.
– Statybinių medžiagų – 38 naujos gamyklos.
– Elektronikos ir elektrotechnikos – 22 naujos gamyklos.
– Medicinos ir farmacijos – 16 naujų gamyklų.
– Tekstilės – 13 naujų gamyklų.
– Kitos šakos – 25 naujos gamyklos.
Bendros investicijos viršijo 207 milijardus rublių.
Visko aprašyti viename straipsnyje – neįmanoma. Didžiausios iš naujai pastatytų gamyklų Rusijoje yra nurodytos tinklaraščio „Sdelano u nas” (Pagaminta pas mus) svetainėje. Jos pateikiamos atvirkštine chronologine tvarka:
– 2019 m. lapkričio mėnesį perduota eksploatuoti 21 gamykla/įmonė.
– 2019 m. spalis – 18 naujų gamyklų.
– 2019 m. rugsėjis – 25 naujos gamyklos.
– 2019 m. rugpjūtis – 14 naujų gamyklų.
– 2019 m. liepa – 22 naujos gamyklosi.
– 2019 m. birželio mėn . – 24 naujos gamybos įmonės.
– 2019 m. gegužė – 21 nauja gamybos įmonė.
– 2019 m. balandžio mėn. – 24 naujos gamyklos.
– 2019 m. kovo mėn. – 14 naujų įmonių
Ir t.t.
Iš tikrųjų kalba eina apie pramoninę gamybą, o ne apie ligonines, mokyklas ar sporto centrus. Be to, šie objektai yra išsibarstę po visą šalį.
Didžioji dalis gaminamų prekių yra skirta vartojimui vidaus rinkoje. Rusija nepriklausys nuo jų importo ir galės jas eksportuoti pati.
Šį pramonės augimą galima palyginti tik su praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaiga, kai Tarybų Sąjunga galėjo konkuruoti su nacistine Vokietija sunkiosios pramonės srityje.
Neliesiu diskusijų Vakarų žiniasklaidoje, kuri piešia mums visiškai priešingą Rusijos ekonominę situaciją. Aš tik iliustruosiu šiuos ginčus tik vienu iškalbingu pavyzdžiu.
Kanalas „Arte“ suteikė žodį Olegui Sencovui (Ukrainos teroristui, ketinusiam įvykdyti teroro aktą Kryme, bet buvusiam sučiuptam Rusijos FSB ir nuteistam Rusijos teismo – vertėjo pastaba). Jis prognozuoja Putino sistemos pabaigą jam pasitraukus iš politinės arenos. Keista prognozė. Pirma, niekas negali pasakyti, kada Vladimiras Putinas pasitrauks. Antra, po penkerių metų kalėjimo, kuris tik sustiprino jo ekstremistinius įsitikinimus, būtų keista tikėtis iš jo objektyvaus padėties Rusijoje įvertinimo. T. y., Arte taip pat sėkmingai galėtų kreiptis pranašystės į Nostradamą.
Išvados
Rusijos vyriausybė neketina didinti vidaus vartojimą, kol Rusijos pramoninė gamyba ir žemės ūkis netaps pakankamai konkurencingi ir nepajėgs pasiekti pakankamo gamybos lygio (staklės, mašinos, buitiniai prietaisai, drabužiai, maistas ir kt.).
Sankcijos suteikia jai galimybę apsaugoti savo ekonomiką ir išsivaduoti iš PPO taisyklių, pasinaudojant keturiais protekcionizmo teorijos etapais, kuriuos suformulavo vokiečių ekonomistas Friedrichas Listas ir kuris, prisimename, buvo liberalizmo teoretiko škoto Adamo Smito vienas iš pirmųjų kritiku.
Listo etapai yra šie:
- Žemės ūkio produkcijos gamybos pakankamumas ir pramoninių prekių importas.
- Pramonės augimas.
- Pramonės prekių gamybos pakankamumas
- Produktų pertekliaus eksportas.
Nepaisant didžiulės globalistų liberalų, tokių kaip Aleksejus Kudrinas, įtakos, Vladimiras Putinas galiausiai pasirinko Listo kursą kaip pagrindą, nepaisydamas vyraujančių nuotaikų visuomenėje bei opozicijos jo paties administracijoje. Būtina paaiškinti, kad Rusijos vadovui 3-as punktas taip pat reiškia visišką karinį savarankiškumą, kurį sugebėjo pasiekti tik JAV ir Kinija.
Ši teorija remiasi realia ekonomika ir atmeta finansų inžineriją, kuri šiuo metu griauna mūsų kapitalistinę ekonomiką.
Vystymosi etape tai reiškia dirbančių žmonių pritarimą, kurį galima pasiekti šiais būdais.
– Atmintis apie dešimtojo dešimtmečio suirutę tebėra gyva, ir rusai bijo, kad gali sugrįžti liberalus chaosas.
– Vakarų sankcijos ir įžeidimai pažadino patriotizmą. Prieš 20 metų rusams buvo gėda dėl savo šalies, o dabar jie didžiuojasi savo Rusija.
– Rusai mato, kad gyvenimo sąlygos stabiliai nuolat gerėja, nors jų atlyginimai nekinta jau keleri metai. Skurdo rodikliai yra beveik tokie patys kaip ir Vakaruose, tai yra priimtini ir toleruotini.
Žinoma, Rusijos darbuotojai nesupranta, kodėl pelnas iš angliavandenilių eksporto nepadeda pagerinti jų gyvenimo lygio.Man atrodo, kad paaiškinimas yra paprastas ir lengvai suprantamas, ypač tiems, kurie turi įmonės valdymo patirties. Jei investuosite savo lėšas, tai nebus galima vienuų metu mokėti dividendus ir didinti darbo užmokestį. Pyragas bus dalinamas palaipsniui, kai investicijos duos pirmuosius vaisius.
Vakarų analitikai dažnai pamiršta vieną dalyką – pensijų kainą Rusijos valstybei. Tarybiniu laikotarpiu įmokos į pensijų fondus nebuvo mokamos ir nebuvo pensijų fondų, kaip, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Pagal tarybinę logiką valstybė turėjo mokėti pensijas iš biudžeto. Dabar tarybinės pensijų sistemos nebėra, tačiau valstybė turi ir toliau mokėti pensijas, kad išvengtų skurdo augimo šalyje. Tai yra sunki našta biudžetui, ypač atsižvelgiant į padidėjusią gyvenimo trukmę.
Kodėl buvo verta rašyti šį straipsnį? Kai kurie skaitytojai sakys, kad situacija kitose šalyse juos mažai domina, tuo labiau atsižvelgiant į situaciją Prancūzijoje. Bet jie klysta, nes šiuolaikiniame pasaulyje susiję yra viskas. Postkolonijiniai karai, sankcijos ir nukrypimai nuo finansinio kapitalizmo daro didžiulę įtaką Prancūzijai, Europos Sąjungai ir Vakarams apskritai. Mes pasmerkti pasyviai susitaikyti su šia padėtimi, ar yra kitas kelias?
Rusijai pavyko radikaliai pakeisti situaciją per 20 metų. Tie patys sprendimai gali būti netinkami nei Prancūzijai, nei ES, tačiau jei ir toliau eisime dabartiniu keliu nemėgindami rasti alternatyvos, nugarmėsime į prarają.
Aš esu už Prancūzijos pramonės atkūrimą, net jei tam reikia sulaužyti Europos Sąjungos draudimus.
Aš esu už tai, kad valstybė aktyviai dalyvautų strateginių ekonomikos sektorių valdyme, ir už tai, kad investiciniams fondams būtų atimta teisė balsuoti įmonių akcininkų susirinkimuose.
Aš esu už tai, kad šalys, kurios pritaria šiam tikslui, sukurtų ekonominį darinį, kuriame būtų bent 200 milijonų gyventojų, nes, ekspertų nuomone, tik tokia vartojimo rinka yra ekonominio gyvybingumo riba.
Ne, pone Junckerai, Europos sutartys nėra aukščiau demokratijos ir, jei jos neteikia jokios pridėtinės vertės, mes turime visas teises jas mesti į ugnį, kaip tai jau padarė britai.
Šaltinis: https://www.agoravox.fr/tribune-libre/article/la-russie-vue-autrement-220112
Vertė Jonas Kovalskis, 2020-01-03
