Kristoferis Voiška: Lietuviškai amerikoniškų mankurtų eisena: ko nesupranta kritikai?

Neseniai Vilniuje įvykusi eisena Jungtinėse Valstijose vykstantiems protestams palaikyti jau spėjo iššaukti daug prieštaringų reakcijų: liberalai džiaugiasi į ją susirinkusiu „vakarietiško“ nusistatymo jaunimu, tuo tarpu visokie nesisteminiai ir antisisteminiai veikėjai pastarąjį kritikuoja, įžvelgdami čia Sorošo leteną. Ir vienoje, ir kitoje pusėje pastebėjimų yra taiklių – bet vienas, sakyčiau – esminis – momentas, deja, lieka nesuprastas.

Koks? Prieš jį nurodant, reiktų patikslinti, apie ką gi šnekame. Nes, galbūt, tarp skaitančių bus ir tokių, kurie nežino, kas čia per eisena… Taigi – praėjusį penktadienį, birželio 5 d., nuo Vilniaus Katedros aikštės iki Čiurlionio g. esančios JAV ambasados praėjo kelių šimtų (oficiozinėje žiniasklaidoje meluota, kad tūkstančio), daugiausiai nepilnamečių jaunuolių minia. Renginį, atrodo, ne be kai kurių vietinių palaikymo, organizavo Lietuvoje gyvenantys amerikiečiai – tiek baltieji, tiek negrai, norėdami išreikšti palaikymą minėtiesiems protestams, kurie, kaip ne paslaptis, jau spėjo peraugti į masines, nuo 1968 m. Jungtinėse Valstijose nematyto masto riaušes.

Apie šiuos protestus – jų priežastis, esmę bei kryptį, savo požiūrį išdėsčiau anksčiau išėjusiame straipsnyje („Neramumai JAV: liaudies sukilimas ar „spalvota revoliucija?“). Jame kalbėta ir apie minėtąją eiseną. Iš tiesų: Jungtinėse Valstijose vyksta kova dėl valdžios paties buržuazinio elito viduje. Tiek protrampinė, tiek antitrampinė pusės, kurių šalininkai vis aršiau reiškiasi, tėra figūros šioje šachmatų partijoje, kurią žaidžia valdančios „viršūnės“. Tuo tarpu Vilniuje vykusi eisena – pagal tarptautinį šabloną atlikta vietinių sorošinių kontorų akcija. Čia pamėginsiu išryškinti kitą dalyko aspektą, pasiremdamas prielaida, kad visi šie niuansai skaitytojui yra daugiau mažiau žinomi bei suprantami.

Kokį aspektą? Tai yra, kas, o tiksliau – kokie asmenys susirinko į praėjusios savaitės sorošinę eiseną. Kaip matyti iš gausios video medžiagos (pavyzdžiui, Ldiena.lt redaktoriaus Lauryno Ragelskio pasikalbėjimų su jo vadinamaisiais „bliakmateriais“), čia rinkosi kontingentas, kuris, nepaisant to, kad geografiškai tikriausiai ir gimė, ir užaugo Lietuvoje, įkūnija visiškai kitą, nei lietuvišką, sąmonę – jų šnekama lietuvių kalba iškraipoma gausių anglizmų, dažnai net jaučiasi, jog, kalbėdami lietuviškai, šie žmonės mąsto angliškai. Lietuvos ir jos istorijos pažinimo prasme – šių jaunųjų piliečių žinios artimos nuliui.

Pavyzdžiui, pora viename Ragelskio video siužete kalbintų mergaičių (abi – nepilnametės paauglės) bandė pagrįsti savo dalyvavimu eisenoje išreikštą poziciją: kaip argumentą pastarosios iškėlė vergų prekybos, kurioje, be abejo, didžiąją dalį pirklių sudarė baltieji, vergų masės pagrindu buvus Afrikos negrams, faktą. Anot jų, – „mes patys atsivežėme juodaodžius“. Žinančiam Lietuvos istoriją, aišku, kiltų klausimas: kas gi tie „mes“? Tikrai ne lietuviai, nes nei LDK, nei ATR kolonijų neturėjo. Paaiškėja, kad šis jaunimas savęs su „Lietuva“ ir „lietuvių tauta“ netgi nesieja – tai yra iš esmės amerikonizuoti, su anglosaksų pasauliu besitapatinantys ir, žinoma – šito neįsisąmoninantys, šį tapatumą už duotybę nekritiškai priimantys asmenys.

Šiuo požiūriu, kalba eina apie dalyko formą. Didelio čia daikto, kad jaunimas šneka angliškai, kad domisi pasaulio įvykiais? Problema ta, kad šiuo atveju – kaip, beje, paprastai ir būna – forma vienaip ar kitaip išreiškia turinį. Kokį turinį? Ogi visiškai liberastinį: iki pat šaknų, iki kaulų smegenų persisunkusį Vakaruose įsigalinčia radikalaus hedonizmo, nevaržomo geismų tenkinimo ideologija, kurią, griežtai šnekant, galime įvardyti postmoderniu liberalizmu – į jį sudedamosiomis įeina ir LGBT (t. y. seksualinių nukrypimų propagavimas, „genderių“ teorija ir t. t.), ir šiaip absoliučia „laisve“ bei „tolerancija“ žongliruojančios ideologemos.

Visa tai iššaukė nemenką kritiką iš taip vadinamų „tautiškai nusiteikusiųjų“, žodžiu – mūsiškių nacionalistų stovyklos. Pastarieji, pirmiausiai, iškėlė viską, ką pats aukščiau parašiau, bet – be to, laikydamiesi protrampiškų pozicijų – smerkė akcijos rengėjus dėl jų „provokacijos prieš Lietuvos strateginį partnerį“, t. y. – prieš Jungtines Valstijas, nes joms gi vadovauja ne kas kitas, kaip protestuotojų nekenčiamasis Donaldas Trampas. Antra, šie „dešinieji“ eitynių kritikai, kaip jiems būdinga, prikaišiojo, esą Vilniaus gatvėmis ėjo „radikalūs leftistai“ ar netgi „komunistuojantis gaivalas“, o pati akcija neva buvusi „antiamerikietškai sovietinio pobūdžio“ (taip straipsnyje „Pasaulio pabaiga: landsbergistai ir liberalai prieš Donaldą Trampą“ rašo Linas Naujelis).

Iš tiesų, šie „kairieji“ veikėjai nėra jokie marksistai ar komunistai – nieko panašaus. Tai yra kraštutiniai liberalai, geriausiu atveju žaidžiantys kairuoliškais šūkiais, bet ne daugiau. Bėda tame, kad – kaip jau esu rašęs – Vakarų pasaulyje jokio komunistinio judėjimo, kaip savarankiško politinio faktoriaus, seniai nebėra. Jo liekanos, tuo tarpu, spėjo neatpažįstamai mutuoti, šiai dienai turėdamos mažai ką (arba visai nieko) bendro su kadaise Markso iškelta komunizmo, kaip socialinio teisingumo visuomenės, kaip žmogaus tapimo Žmogumi programos, idėjiniais principais.

Juo labiau, šie „kairieji“ neturi nieko bendro nei su Tarybų Sąjunga, nei su tarybine kultūra ir ideologija, nei su tarybiniu paveldu apskritai (žodžiu – su Lietuvos ir šiaip Rytų Europos nacionalistų nekenčiamuoju „sovietizmu“). Tarybinėje visuomenėje gi tokie reiškiniai, kuriuos šiai dienai aršiausiai kritikuoja mūsų dešinieji nacionalistai, kabindami jiems „neomarksizmo“, „liberalkomunizmo“, „kultūrinio marksizmo“ ir pan. etiketes, buvo neįsivaizduojami. Tuo tarpu visa tai dirvą rado būtent Vakaruose, o paskiau – ir čia, bet tik po to, kai, atsisakę Raudonojo, komunistinio projekto ir, atitinkamai – tarybinio tapatumo – papuolėme į jų įtakos sferą.

Iš tiesų, „lietuvio“ kultūrinio kodo – kiek tokio būta kad ir 1990-aisiais, išardymas prasidėjo ne kuo kitu, kaip būtent Tarybų Sąjungos, Tarybų Lietuvos, žodžiu – tarybiškumo, tarybinio tapatumo – išardymu; XX amžiaus istorijos perrašymu antitarybiškumo, antikomunizmo ir rusofobijos dvasia bei šios dvasios įdiegimu taip pat tarybinei lietuvių tautai. Taigi tai, ką turime šiandien – yra šio atsisakymo, šios, pasakyčiau, masinės apostazės, pasekmės.

Ir ką gi turime? Vardyti galima daug: pradedant „prichvatizatorių“ įvykdytu liaudies turto išgrobstymu ir atitinkamai suluošintu krašto žemės ūkio ir pramonės potencialu, į Vakarus pigia darbo jėga išguitu milijonu lietuvių, žodžiu – ekonominiu ir socialiniu nuosmukiu – baigiant vamzdžiais ant Neries kranto, „gėjų paradais“ ir viešųjų erdvių makdonaldizacija, taigi – tokiais štai dvasiniais mūsų „suvakarėjimo“, žodžiu – „desovietizavimosi“ – ženklais, kurių mūsiškiai nacionalistai neneigia ir net gana aštriai kritikuoja. Tačiau tai tėra pasekmės – o prie jų privedusios priežasties, būtent – tarybiškumo atsisakymo – šie mūsiškiai „patriotai“ gi priežastimi nepripažįsta ir pripažinti nenori.

Bet reikėtų. Juo labiau, kai užuominų negaili ir atviri liberastai, Lietuvoje aptarnaujantys sorošinio Vakarų elito flango interesus – štai Aušrinės Armonaitės komentaras dėl praėjusio penktadienio eisenos dalyvių: „Jaunimas <…> mąsto globaliai ir gyvena amerikietiškoje, Vakarų pasaulio informacinėje erdvėje… <…> seka naujienas socialiniuose tinkluose, žiūri video reportažus Instagrame ir Tiktoke, klausosi tinklalaidžių anglų kalba. Suprantu, kad kai kuriems tarybiniams piliečiams sunku juos suprasti.“

Tikriausiai pastaroji džiaugėsi tai rašydama, nes tikrai – nors, ačiū dievui, ne visas Lietuvos jaunimas toks, dalis jo, patinka mums ar ne – yra būtent tokia: amerikonizuotų, nei lietuviškos kultūros, nei istorijos nepažįstančių, aklai visą ir bet kokią propagandą iš Vakarų už paskutinės instancijos tiesą priimančių mankurtų banda. Ir, be to, būtent Armonaitės minimi „tarybiniai piliečiai“ (paskutinįjį cituotąjį sakinį paryškinau ne be reikalo) – tiek realiai tokiais buvusieji, tiek jų palikuonys, žodžiu, tie, kuriuose aukščiau minėtasis kultūrinis kodas dar nėra galutinai išardytas – yra labiausiai linkę šioms tendencijoms pasipriešinti.

Deja, pasipriešinti veiksmingai trukdo daugelio tų pačių mūsų tarybinių piliečių, žodžiu – tarybinių lietuvių – Sąjūdžio metais išmoktas ir paskiau gėbelsiško istorijos klastojimo premonėmis sutvirtintas antitarybiškumas, antikomunizmas, rusofobija ir amerikanofilija. Čia valdančioji matrica veikia tiesiog tobulai: potencialūs sistemos priešininkai dvasiškai iškastruojami ir taip paverčiami tiesioginiais arba netiesioginiais Amerikos, taigi – Blogio – imperijos tarnais.

Šiuo požiūriu norėtųsi sugrįžti truputėlį atgal – prie aukščiau cituoto Ragelskio pokalbio su minėtomis paauglėmis: jame Ragelskis teisingai pastebėjo, kad mes – lietuviai – istoriškai priklausome ne Vakarų, bet Rytų Europai, kuri – priešingai Vakarams – kolonijų neturėjo ir, atitinkamai, Afrikos negrų vergų prekyboje nedalyvavo. Iš tiesų, tokia yra mūsų istorija, toks yra tikrasis mūsų tapatumas.

Tačiau nepamirškime: čia turime reikalą su mankurtais – žmonėmis be istorijos, be praeities ir, tiesą sakant – be ateities. Šiuo atveju, su amerikoniškos propagandos kuriamais zombiais. Dar daugiau: šiandienos Lietuva, priklausydama ES ir NATO, žodžiu – Blogio imperijai – yra, nors ir periferinė, nors ir antrarūšė, bet visgi Vakarų dalis ir šiuo požiūriu, išstodama iš savojo, Rytų Europos istorinio kelio, iš Vakarų pasiima ne tiktai ES fondų pinigus, bet ir Vakarų nuodėmes.

Kokias dar nuodėmes? Vien XXI amžiuje – ir Afganistano, ir Irako, ir Libijos, ir Sirijos, ir Donbaso žmonių kančios ir kraujas. O apskritai – ir iki XIX amžiaus klestėjusi prekyba Afrikos negrais, kuri, tarp kitko – atgimė šių laikų Libijoje, kur, po „kruvinojo diktatoriaus“ Muamaro Kadafio nužudymo pradėjus tariamą „demokratizaciją“, atvirai prekiaujama daugiausiai juodaodžiais vergais. Tačiau ar liberastija alsuojančius „bliakmaterius“ tai domina?

Panašu, kad nelabai. Ir, deja – tai nedomina mūsiškių nacionalistų. Nors turėtų: vis dėlto, Vakarų kaltė yra (tiek negrų, tiek daugelio kitų rasių bei tautybių atžvilgiu). Ir ji ne išgalvota, bet visiškai reali! Kiek Lietuva prie Vakarų prisideda, tiek ji tampa bendrininke, o tai reiškia – tiesiogiai ar ne – ir kaltininke. Vadinasi, didžiausia paslauga tiek negrams, tiek kitiems, kuriuos nuskriaudė Vakarai, tiek, beje – ir patiems sau – galėtume padaryti išeidami iš šios imperijos, sugrįždami į savąjį istorinį kelią ir tapatumą, žodžiu – į savąją vietą. Tiesa – vietą, kurioje be Rusijos ir Tarybų Sąjungos toli nepajudėsi. Bet tokia gi tikrovė – ir kuo greičiau ji bus suprasta ir priimta, tuo bus geriau.