Liberalios demokratijos mitai

Temidės žudymas

“Valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja.” (Šv. Augustinas).

Lietuvos pilietis, nors kartą susidūręs su valstybę atstovaujančiomis institucijomis – valstybės tarnautojais, teisėsaugos pareigūnais ar politikais, – dažniausiai patiria kartaus nusivylimo ir visiško bejėgiškumo prieš valdininkų nebaudžiamą savivalę, aroganciją, atvirą cinizmą jausmą.

Kodėl valstybė taip įžūliai ignoruoja piliečių konstitucines teises ir teisėtus interesus? Kodėl piliečiui taip sunku ir dažnai neįmanoma rasti teisingumą viešojo administravimo institucijose, teisėsaugos organuose ir ypač teismuose? Kodėl visiems žinomi sukčiai, nusikaltėliai ir ypač piktnaudžiaujantys savo tarnybine padėtimi valstybės klerkai Lietuvoje taip lengvai išvengia baudžiamosios atsakomybės už savo veiksmus, o nuo  minėtų nusikaltėlių nukentėję žmonės, nusikaltimų aukos labai lengvai gali tapti kaltinamaisiais? Kodėl valdžia, formaliai padalinta į tris viena nuo kitos lyg ir nepriklausomas  šakas, kurios pagal apibrėžimą turėtų kontroliuoti ir subalansuoti viena kitą, kad kuo geriau apgintų eilinio piliečio interesus, teises ir laisves, realiame gyvenime šios šakos tarpusavyje yra glaudžiai tarpusavyje persipynusios korupciniais ryšiais ir dažnai veikia vieningu frontu prieš bejėgį pilietį, jo interesus, ir gina ne piliečio interesus, kaip jas tai daryti įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, tačiau uoliai saugo ir aršiai gina viena kitos neskaidrius interesus? Kodėl biurokratas valstybės tarnyboje yra toks nebaudžiamas nepriklausomai nuo to, kiek jo veiksmai padaro žalos valstybei ir žmonėms, maža to, jam už tai mokamas atlyginimas lyg bankininkui ar verslininkui?

Kodėl eilinis pilietis, belsdamas su paskutine viltimi į teisingumo rūmų duris, yra žiauriai paniekinamas, pažeminamas, o jo gyvenimas neretai yra nepataisomai sudaužomas pasipūtusių, arogantiškų, patikėjusių savo nebaudžiamumu korumpuotų Temidės tarnų? Būtent teismų ir teisėsaugos organų veikėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi daro didžiausią ir dažnai nepataisomą žalą valstybei, kurios pirmoji pareiga – vykdyti teisingumą – tampa nusikaltėlių viešpatavimo pagrindu, nebaudžiamumo garantija. Ir būtent tai tapo Lietuvos, šalia visų kitų liberalios kleptokratijos formų, viena iš pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui, o ne nuvalkiotas susikompromitavusios Lietuvos valdžios aktyviai propaguojamas mitas apie „Rusijos agresiją“. „Jeigu nori sunaikinti valstybę, reikia tik dviejų dalykų – bausti nekaltus ir nebausti kaltųjų“, – sakė marksizmo klasikas F.Engelsas. Lietuvoje tai tapo realybe, santykiai su korumpuota teisėsauga tapo kraupiausiu naktiniu košmaru visiems padoriems žmonėms.

1990 metų spalvota revoliucija pavadinimu “sąjūdis” turėjo tik vieną tikslą – nacionalistai, kurių vienintelis turinys buvo neapykanta tarybų valdžiai, Tarybų Sąjungai, socializmui bei urvinė rusofobija, garsiai rėkdami apie “laisvą” Lietuvą ir meilę Tėvynei tyliai pavertė Lietuvą JAV kolonija, NATO poligonu, pardavė savo Tėvynę, nacionalinius interesus ir gavo savo Judo sidabrinius. Perfrazuojant žinomą Iljičiaus frazę galima drąsiai sakyti: “Tai, apie ką kalbėjo 1990 metais komunistai – kad Lietuvoje vyksta buržuazinė kontrrevoliucija, kurios tikslas yra atkurti antiliaudinį fašistinį režimą, aptarnaujantį Vakarų tarptautinio kapitalo, JAV kolonizatorių interesus, – ĮVYKO.” Beliko laukti , kol žmonės pagaliau supras landsberginio režimo antliaudinio režimo esmę ir pakils į kovą dėl išsivadavimo iš kapitalizmo, imperializmo, Vakarų kolonijinės priklausomybės jungo…

Skamba kaip TSRS agitacinės propagandos skyriaus buvusio vedėjo Lino Linkevičiaus pasisakymas LTSR laikais? Bet šis politinės gimnastikos asas jau gieda visiškai priešingas giesmes. Tačiau rūsti Lietuvos realybė – valdančio režimo nusikaltimai, totalinis Lietuvos piliečių skurdas, masinė emigracija, depopuliacija, deindustrializacija, politinė korupcija, teroras, represijos – vis labiau ir labiau braunasi net į Lietuvos sisteminės melo propagandos ruporų, tokių , kaip “Lietuvos žinios” pirmus puslapius. Miela žiūrėti, kaip buržuazinė “ekspertė” visais įmanomais būdais bando paslėpti Lietuvos nusikalstamo režimo, landsberginės chuntos nusikaltimus, nieko nekalba apie kapitalizmo sisteminė krizę, nusikalstamą Vakarų kapitalo ir vietinių liokajų nusikaltimus, tačiau nenoromis, žodinės ekvilibristikos sraute yra priversta pripažinti – Lietuva šiuo metu po 30 metų sąjūdiečių siautėjimo tapo humanitarinės katastrofos zona, Lietuvos landsberginė chunta stumia šalį į prarają.

Vergija yra skaudus žmonijos istorijos faktas prasidėjęs dar Šumerų, Senovės Egipto, Kinijos civilizacijoje ir tęsiasi iki šių dienų. Tik ta vergija tapo subtilesnė, sunkiau pastebima, transformavosi nuo tokių primityvių kontrolės metodų kaip brutali jėga, prievarta, atviras bauginimas panaudoti mirtinus ginklus prie tokių subtilių prievartos formų, kad žmogus savo valia, savanoriškai atiduoda savo asmeninę laisvę savo šeimininkui, net prarasdamas tai, kas daro mus žmonėmis. Tačiau ši beprotybė turi pagaliau baigtis.

Pirmieji kontrolės metodai

Pirmoji vergovė buvo paremta brutalia jėga, todėl brutalumo sukelta instinktyvi baimė neleido panaudoti žmonių kūrybinio potencialo. Žmonių kontrolė reikalavo didžiulių resursų, priežiūros ir sargų. Jėgos įskiepytus nuolankumą, baimę neretai keisdavo įniršis, vergai dažnai sukildavo. Antroji fazė buvo romėniškos vergijos modelis. Vergams buvo suteikta žemė ir laisvė su sąlyga, kad vergai laiku sumokėtų mokesčius. Tačiau šis modelis buvo nevykęs, derlinga žemė buvo per daug padalinta, ir galiausiai smulki nenaši valstietija buvo išvaikyta, žemdirbiai nuvaryti nuo žemės. Agrarinė revoliucija ir industrializacija pakėlė žemės ūkio produktyvumą stambių ūkių formoje, kuriems reikėjo mažiau darbininkų.

Kryžiaus žygiams, žemių užgrobimams militaristinės ekspansijos būdu, masinėms žudynėms ir vergijai pateisinti imperialistai dažnai pasinaudodavo religijos priedanga ir tai pateisindavo „dievo valia“. Seneka Jaunesnysis rašė: „Prastuomenė mano, kad religija yra tiesa, išminčiai – kad melas, o valdovai – kad ji naudinga“. Senovės baltų pagoniškas „gyvas“ politeistinis tikėjimas rūpestingomis dievybėmis ir gamta buvo valdovų nuverstas ir pakeistas vieno rūstaus Dievo religija. Kodėl? Todėl, kad feministinis tikėjimas taikiomis, rūpestingomis, globojančiomis deivėmis ir gamta, netiko imperialistų vykdomai karo politikai. Pagonys ir toliau taikiai sugyventų. O krikščionybė – patriarchališka, dogmatiška ir suvaržyta – idealiai tiko principui “skaldyk ir valdyk” įgyvendinimui.

Arba 5 paaiškinimai, kodėl Suomijoje nėra ir negali būti masinės korupcijos, kuri įgavo konservatorių, liberalų, socdemų, nacistų, nacionalistų, fašistų ir kitos JAV 5 kolonos užgrobtoje Lietuvoje nacionalinės katastrofos mąstą. Suomiai neturi liguisto šimašiškai-landsberginio polinkio į prabangą. Prabanga – tai viduramžiais atsiradęs ir 21 amžiuje suklęstėjęs JAV kolonijose Vakarų degeneratų pasilinksminimo būdas. Kakoti į auksinį unitazą gali tik degeneratai. 2. Suomiai žino, kad masiuliškai-landsbergietiškai praturtinti save ir savo šeimos narius kitų savo tautiečių sąskaita – yra neapykanta savo tautai. Taip elgiasi tik išgamos.3. Suomiai aiškiai supranta, kad taip vadinamas liberalus „verslas“ vagiant valstybės biudžeto (tai yra, tautos) pinigus – yra neapykanta savo vaikams ir anūkams, kuriems teks mokytis mokyklose, gydytis ligoninėse, kurių pinigus išvogė proamerikietiški „patriotai“. Neapkęsti savo vaikų ir anūkų gali tik išgamos. 4. Suomiai tiki, kad konservatoriškai liberalus vagis – visada bailys ir niekšas. Jis nuolat bijo, gyvena bijodamas būti demaskuotas ir teisingai nubaustas . Toks žmogus, kiek jis dešrelių A.Tapino piknike „Laisvė – tai vergija JAV“ nesurytų, niekada nebus laisvas. Toks žmogus yra tautos atstumtasis. 5. Suomiai yra įsitikinę, kad įtaisyti savo bukus anūkėlius, vaikus seime ar kur kitur prie lovio – reiškia labai jiems kenkti. Jeigu žmogus nesugeba nieko padaryti pats arba bent teisėtai perimti palikimą įgydamas…