Vienas iš pagrindinių šiuolaikinės civilizuotos šalies konstitucinės sistemos bruožų yra vadinamasis valdžios rotacijos principas.
Per daugelį metų propagandistų pastangų dėka visuomenės masinėje sąmonėje buvo gelžbetoniu įtvirtinta mintis, kad „valdžios pasikeitimas yra demokratijos pagrindas“. Nuosaikesni ekspertai teigia, kad „valdžios pakeičiamumas yra svarbiausias demokratijos požymis“. Bet kokiu atveju „valdžios pakeičiamumas“ turi didelę reikšmę dabartinių laikų politikoje.
Tuo pačiu metu kalbėdami apie valdžios rotaciją, jie visai neturi omenyje „pakeitimo bet kuriuo metu visų be išimties įgaliotų pareigūnų“, kaip jie mus mokė, tai yra, ne parlamento (seimo) narių ir valstybės tarnautojų atšaukimas, o kalba apie būtent tautos teisės kelis kartus rinkti tą patį asmenį apribojimą. Sekdamos JAV pavyzdžiu, daugelis šalių savo konstitucijose yra įtvirtinusios nuostatą dėl galimybės išrinkti aukščiausiu valstybės pareigūnu vieną ir tą patį asmenį daugiau nei dviem kadencijoms.
Teoriniu požiūriu tokio pobūdžio teiginiai, taip pat „valdžios rotacijos“ šalininkų pozicija yra labai ginčytina.
Pirma, „valdžios keitimo“ principas tiesiogiai prieštarauja visai socialinei-istorinei žmonijos patirčiai, teigiančiai, kad asmens kompetencijos augimas yra proporcingas jo praktikos kiekiui ir kokybei. Kuo daugiau laiko žmogus sėkmingai užsiima bet kokia veikla, tuo geresni yra rezultatai, tuo tobulesni yra jo įgūdžiai ir apskritai yra didesnė iš jo gaunama nauda.
Antra, šis principas tiesiogiai prieštarauja visai žmonijos valdymo praktikai, kuri rodo, kad kuo labiau patyręs vadovas, tuo geresni jo rezultatai, didesnis autoritetas ir atitinkamai drausminanti įtaka.
Trečia, šis principas kelia abejonių dėl demokratinės valdžios organų formavimo tvarkos, nes tai riboja žmonių teisę pasirinkti asmenį, kuris jau yra įrodęs save kaip sėkmingas vadovas.
Ketvirta, šis principas prieštarauja objektyviam poreikiui užtikrinti valstybės politikos ir socialinės raidos tęstinumą, skatina socialinių procesų spontanišką raidą, daro kliūtis kryptingam visuomenės ekonominio ir politinio gyvenimo vystymosi esmei, atima visuomenei galimybę įgyvendinti strateginius planus apskritai.
Galiausiai, penkta, šis principas turi neigiamą istorinę praktiką. Istorija nežino nei vieno valstybės vadovo, kuris būtų padaręs ką nors didingo ar išskirtinio savo tautai per laikotarpį trumpesnį nei dešimt metų.
Nesugebėjimas per trumpą laiką įgyvendinti šalies vystymosi programos ypač jaučiamas šiuolaikinėje globalių projektų epochoje, kurios įgyvendinimui reikia vadovų ir vykdomosios valdžios pastangų mobilizacijos santykinai ilgesniam laikotarpiui.
Kita vertus, trumpas aukščiausio lygio vadovybės buvimo valdžioje laikotarpis yra patogus destruktyviems veiksmams, griovimui, jau sukurto palikimo naikinimui, kurie paprastai pridengiami skambiu reformų pavadinimu. Tai taip pat neprideda argumentų „valdžios rotacijos“ šalininkams.
Šiuo atžvilgiu būtina atsižvelgti į šio principo atsiradimo ir įsitvirtinimo genezę.
Konstituciją kaip pagrindinį įstatymą ir prezidento, kaip valstybės vadovo, pareigas išrado amerikiečiai po pergalės revoliuciniame Nepriklausomybės kare prieš britus 1787 m. Prieš tai buvo manoma, kad respublika negali turėti vienasmenio valdytojo, nes tai buvo išskirtinis monarchijos požymis.
Nepriklausomų Amerikos valstijų susivienijimas į vieną federalinę valstybę su stipria centralizuota vyriausybe ir prezidentu iš esmės buvo vienintelis būdas joms išgyventi tuo metu.
Amerikiečių išradimas labai greitai paplito visame pasaulyje, nes atitiko realius daugelio šalių poreikį turėti stiprią centralizuotą valstybės valdžią, pajėgią ginti nacionalinį suverenitetą.
Kartu su šiais politiniais išradimais Jungtinėse Valstijose dvi didžiausios partijos suformavo tradiciją neskirti asmens į prezidento posta, jei jis jau dvi kadencijas juo buvo. Šis paprotys nors ir buvo kelis kartus pažeistas, tačiau jis tapo JAV politinės kultūros neatsiejama dalimi.
1951 m. JAV priėmė 22-ąją konstitucijos pataisą, pagal kurią vienas asmuo negali eiti prezidento pareigų daugiau nei dvi kadencijas. Taigi paprotys buvo teisiškai įtvirtintas konstitucijoje. Tai padarė respublikonų dauguma, keršydama demokratams už tai, kad jų kandidatas Teodoras Ruzveltas anksčiau keturis kartus iš eilės laimėjo prezidento rinkimus.
Respublikonai teikdami pataisą teigė, kad atsisakymas nuo apribojimo dvejomis kadencijomis sukuria sąlygas atsirasti totalitarizmui, o per ilgai būdamas valdžioje asmuo slopina alternatyvių lyderių atsiradimą ir taip varžo žmonių laisvę rinktis. Atsakydami į šiuos akivaizdžiai silpnus argumentus demokratai apkaltino respublikonus šališkumu ir banalia nuoskauda dėl pralaimėjimo Ruzveltui, Jie taip pat tvirtino, kad tik tauta gali nuspręsti, kas turi būti prezidentu, ir ši teisė neturėtų būti ribojama jokiu būdu, toks apribojimas prieštarauja pagrindiniam demokratijos principui – tautos valios viršenybei.
Tačiau ar tikrai JAV vyksta „valdžios rotacija“? Spręskite patys. Valdančios partijos, respublikonai ir demokratai, JAV nesikeičia jau beveik du su puse šimtmečio, o paties prezidento galios yra labai apribotos: jis negali nustatyti nei JAV užsienio, nei vidaus politikos kurso visa to žodžio prasme. Be to, ir tai yra esminis dalykas, nepriklausomai nuo to, kuri partija laimėtų rinkimus ir ateitų į valdžią JAV, šios valstybės grobuoniška politika niekada iš esmės nepasikeitė, nes abiejų politinių partijų užnugaryje stovi tie patys šešėlinės valdžios klanai, glaudžiai susiję su stambiausiomis korporacijomis-monopolijomis ir atstovaujantys tik šių monopolijų interesus.
JAV prezidentai, kongresmenai ir gubernatoriai jau seniai yra labiau panašūs į šou verslo žvaigždes nei valstybės vadovus. Retais išskirtiniais atvejais kai kurie iš jų ima vykdyti šiek tiek savarankišką programą, kuri bent kiek nepriklauso nuo oligarchų klanų, tačiau tokie maištininkai arba staiga miršta arba juos nušauną paslaptingi vieniši psichai. Akivaizdu, kad ši tradicija nėra tiesiogiai susijusi su valdžios rotacijos koncepcija, tačiau būtent ji pagimdė įstatymą, kuris tapo jos įsikūnijimu.
Amerikos politikos praktika neturi nieko bendra su „valdžios rotacijos“ principu. Pastaruosius tris šimtus metų Jungtines Amerikos Valstijas nepakeičiamai valdė ta pati oligarchijos klasė (pradžioje pramoninė, o dabar finansinė), nuosekliai vykdanti tą pačią imperialistinę politiką (pradžioje JAV hegemonija Amerikos žemyne, o nuo XX a. vidurio – visame pasaulyje). O aukščiausi pareigūnai, prezidentai yra tik marionetės, jokios “valdžios rotacijos” JAV nėra, niekada nebuvo ir būti negali.
Tikrieji teoriniai „valdžios rotacijos“ sampratos pagrindai buvo iškelti žymiai vėliau, nei JAV susiformavo politinė tradicija apriboti prezidento buvimą pareigose dviejomis kadencijomis.
Filosofijoje dar XIX-me amžiuje susiformavo tokia kryptis kaip pozityvizmas, kuri buvo apibrėžta prancūzų mąstytojo Comte’o darbuose. Ši kryptis sparčiai plito akademinėje aplinkoje daugiausia dėl to, kad oponavo Vokietijos mokslininko Karlo Marxo mokymui, kurio idėjos tuo metu buvo užvaldžiusios cechus, gamyklas, dirbtuves, alines ir studentų bendrabučius.
Pozityvizmas teigia, kad tik mokslininkų bendrija yra pajėgi pateikti adekvatų pasaulio suvokimą visuomenei, kai tuo pačiu metu pati visuomenė laikoma pažinimui neprieinama, o pasaulio vaizdas yra tik stebėjimų produktas. Pats Comte’as dėl staiga išpopuliarėjusio savo mokymo taip susižavėjo … savimi, jog gyvenimo pabaigoje jis nusprendė įkurti naują religiją, paskelbė save šios religijos vyriausiuoju šventiku ir reikalavo išnaikinti „protestantizmą, deizmą ir skepticizmą, kad visa žmonija galėtų atgimti bendru katalikybės pozityvumo pagrindu“.
Būtent pozityvizmo rėmuose gimė „valdžios rotacijos“ samprata, kuri yra mums žinoma ir yra dažnai vartojama rinkimų technologijose. XX amžiaus pradžioje italas Pareto suformulavo taip vadinamą „elito cirkuliacijos teoriją“. Būdamas didelis savo tautiečio Machiavelli, kuris politikoje ragino mėgdžioti žvėris, gerbėjas, Pareto visus žmones pagal jų elgesį suskirstė į du tipus – „liūtai“ ir „lapės“. Jo vaizduotėje liūtai buvo stiprūs, ryžtingi patriotai ir konservatoriai, o lapės – gudrūs manipuliatoriai, linkę į kompromisus ir reformas. Ir liūtai, ir valdžioje esančios lapės, teigia Pareto, laikui bėgant degraduoja. Kadangi abu šie elgesio tipai turi ir privalumų, ir trūkumų, kurie tarsi papildo vienas kitą, šių savybių turėtojai turi nuolat keisti vienas kitą, juos būtina rotuoti. Tai ir yra „valdžios rotacijos“ koncepcija.
Pareto apmąstymų pagrindą sudaro idėja, kad visuomenė yra objektyviai padalinta į elitą ir tautą, patricijus ir plebėjus. Elitinius išrinktuosius ir drebančias būtybes, tai yra “tuos, kuriems trūksta energijos, valios, intelekto, žodžiu – žmones, kurie liko už elito rato ribų”.
Nesunku atspėti, kad vienas garsus filosofo žemietis, turėjęs didelę silpnybę visada mėgdžioti liūtą, tapo Pareto uoliu mokiniu ir aršiu pasekėju. Benitto Mussolinis paskyrė Lozanos universiteto profesorių Pareto Italijos atstovu vienoje iš Tautų Lygos komisijų ir suteikė jam Italijos karalystės senatoriaus titulą. Tačiau Mussolinis, žinoma, nebuvo „elito cirkuliacijos“ ir „valdžios rotacijos“ šalininkas, jam žymiai labiau imponavo pati ideologija skirstyti žmones į stiprius ir silpnus, teisingus ir neteisingus, elitą ir padarus, būtybes, biomasę. Mums svarbiau yra nustatyti ideologines ir teorines „valdžios rotacijos“ principo ištakas ir politinį šio principo autoriaus portretą.
Taigi ideologinis ir teorinis valdžios rotacijos principo atsiradimo šaltinis yra grynai publicistinė „elito cirkuliacijos“ samprata.
„Valdžios rotacijos“ principo esmė yra organiškai susijusi su taip vadinamų demokratinių rinkimų esme apskritai. Pažvelgus į daugumos rinkimų daugumoje pasaulio šalių per visą jų istoriją galima pamatyti visai kitą vaizdą, nei tas, kurį mums pateikia teoriniai politologijos vadovėlių apibrėžimai. Yra manoma, kad rinkimai liberalioje demokratijoje yra nepriekaištingai skaidri procedūra, kurios metu riboto proto, nepakankamai kompetentingi piliečiai išsirenka sau geriausius iš geriausių valdytojus, kurie jau įrodė savo neeilinius sugebėjimus ir pademonstravo savo nepriekaištingą moralinį tyrumą. Taip viskas pateikiama teorijoje, tačiau vietoj to, daugeliu atvejų mes matome, kad valdančio elito sąmoningai suklaidinti piliečiai kaskart yra verčiami dalyvauti prieš save nukreiptos valdžios legitimacijos procedūroje, kurios metu yra keičiami tik … politiniai atpirkimo ožiai. Vienas kalnus prižadėjo ir buvo išrintas į prezidento postą. Tada kitas pažadėjo ir buvo išrinktas. Tada pažadėjo dar vienas ir jis buvo išrinktas. Lietuvoje jau 30 metų stebime šį konservatorių ir liberalų politinį cirką pavadinimu „demokratiški rinkimai“. Tuo pačiu metu eilinių žmonių, pačių rinkėjų padėtis visą „nepriklausomybės“ ir „liberalios demokratijos“ laikotarpį praktiškai nesikeičia, išlieka stabiliai bloga – turtingieji toliau lobsta, vargšai skursta, valdžios teroras ir priespauda žmonėms stiprėja, valdžia nuolat tobulina prievartos mechanizmus, teroro technologijas, žinomai melagingos propagandos transliavimo bei masinio smegenų plovimo priemones. Tokiu būdu „valdžios rotacijos“ principo praktinė esmė yra nepakeičiamo ir nerenkamo elito, kurį sudaro daugiausiai turtuoliai monopolistai, diktatūros visuomenei priedanga demokratinės demagogijos lozungais.
Jei valdžia dėl vienų ar kitų priežasčių (tai yra, įvyksta netikėtas realus valdžios pasikeitimas, valdžios rotacija tikrąja to žodžio prasme) atitenka tikriems tautos atstovams, patriotams, atstovaujantiems tautos nacionalinius interesus, tai pagrindiniai planetos žandarai – JAV, ES ir NATO – pradeda aktyviai atakuoti tokią valdžią, daro neįtikėtiną ekonominį, politinį propagandinį, diplomatinį ir dažnai karinį spaudimą, kad grąžinti iš šių žandarų įtakos ištrūkusią valstybę į „laisvų“ JAV/ES kolonijų gretas.
Vakarų šalių geopolitinė strategija yra išlaikyti savo dominuojančią padėtį pasaulyje, apsaugoti savo neokolonijinę imperiją nuo žlugimo primetant tautoms destruktyvius politinius režimus – konservatorius, liberalus, socdemus, nacistus, nacionalistus, fašistus. Tautoms yra siūloma ne apgalvota, prasminga, nacionalinius interesus atitinkanti šalies planingo vystymosi politika, o teisė pasirinkti mažesnę iš blogybių, vadinamų „Vakarų demokratija“. Bet kurios kitos neamerikietiško tipo, suverenios, nepriklausomos, savarankiškos valdžios sistemos sukūrimas yra nedelsiant paskelbiamas mirtina nuodėme, grėsme vakarietiškam gyvenimo ir mastymo būdui, nedelsiant iššaukia sankcijas, protestus ir netgi dažnai sukelia JAV agresorių įsiveržimą ir tokių Vakarams nepageidaujamų nacionalinių suverenitetų smurtinį nuvertimą. Amerikos korporacijoms tarnaujantys politologai jau seniai suprato, kad šalių užgrobimo, kolonizavimo ir pavergimo greitis yra tiesiogiai proporcingas tokiose šalyse vykdomų reformų skaičiui ir valdomų nacionalistinių nesamonių intensyvumui jų politiniame gyvenime. Todėl šūkis „ už valdžios rotaciją“ yra labai populiarus JAV grobikiškoje užsienio politikoje, kadangi jis užtikrina kompradorinio proamerikietiško klano tokioje nacionalinėje valstybėje nuolatinį buvimą valdžioje ir tuo pačiu JAV geopolitinių interesų dominavimą tokioje valstybėje, kuri XX- o amžiaus viduryje buvo taikliai įvardinta „bananų respublika“ pavadinimu.
Tokiu būdu, praktinė „valdžios rotacijos“ principo reikšmė neturi nieko bendra su demokratija. JAV ir ES kolonizatoriai „valdžios rotacijos“ principą taiko toms šalims, kurias Vakarų kolonizatoriai ketina susilpninti, pajungti ir pavergti, išnaudoti jų turimus resursus savo globaliniams interesams. Tokia padėtis pavergtai šaliai yra tik sulėtintas Šiaurės Amerikos indėnų genocido variantas ir perspektyvų nacionaliniams interesams nenumato.
Tiesioginės demokratijos požiūriu, konkretaus politinio režimo degradacijai kelią užkirsti turėtų žmonių laisva valia, patriotinių nacionalinių jėgų vienybė o ne rinkimų teisės apribojimai. Ir būtent šios mobilizacinės idėjos negali pasiūlyti Lietuvos nacionalistiniai dariniai, save siejantys tik su Vakarų civilizacine paradigma, europietiškomis vertybėmis aršios rusofobijos ir antitarybinės isterijos pagrindu. Negalima kovoti už laisvę šlovinant grandines, idealizuojant kolonijinę priklausomybę atnešusią socialinę sistemą.
Politinės sistemos organizacijos požiūriu valdžia yra arba žmonių rankose, kuri gali būti deleguota tik tautai, absoliučiai daugumai atsakingiems atstovams, kuriuos galima lengvai pakeisti, jeigu atstovas pažeidė visuomeninę sutartį su dauguma ir ėmė piktnaudžiauti savo įgaliojimais, siekia neskaidriais būdais įsitvirtti valdžioje per savo, sakykime, korupcijos formos nepotizmo atveju, vaikus, gimines ir pan. Arba valdžia yra koncentruojama vienos ar kitos mažumos rankose, kai Seime, Vyriausybėje, teismuose ir žiniasklaidoje jau matome antrąsias Landsbergių, Saudargų, Gentvilų ir pan, veikėjų kartas ir demokratija yra tik šios valdžios forma, kurioje reali valdžios rotacija nevyksta jau 30 metų.
Žmonių valdžia yra stipri tik tada, kai ji remiasi valstybine nuosavybe į žemę, gamyklas, įmones, bankų sistemą, realus daugumos dalyvavimas politiniuose procesuose, lemiama tautos įtaka politinių sprendimų priėmimo procesuose. Valdžios šaltinis yra tauta, ne demokratinės formalios procedūros, gamybinių jėgų santykis su gamybos priemonėmis, nuosavybės forma. Privati gamybos priemonių nuosavybė valdžią perduoda privatininkams, kurie visada siekia monopolizuoti ne tik rinką, bet ir politinę valdžią. Tokiu atveju demokratijos apibrėžimas kaip daugumos valdžia netenka prasmės ir tampa tik formalumu saujelės turtuolių rankose.
“Įstatymai yra tik valdančios klasės valia, paversta įstatymu”.
Štai kodėl nacionalistų aimanos „ne tokios Lietuvos norėjome“, „ne už tokią Lietuvą stovėjom Baltijos kelyje“, „sukurkime laisvą demokratišką europietišką Lietuvą“, „vienykimės euroatlantinių vertybių pagrindu, geriausiu atveju yra naivus savęs apgaudinėjimas, blogiausiu atveju raginimas ir toliau paklusti nerotuojamo šešėlinio proamerikietiško klano diktatūrai.
