Antiliaudinių spalvotų revoliucijų mitologija
12 mitų apie kapitalizmą
Tęsiame ciklą analitinių straipsnių apie sąjūdžio ir visų kitų spalvotų revoliucijų, kurias visame pasaulyje vykdo Vakarų kolonizatoriai ir kurių tikslas yra vienas – plėšikauti kolonijose ir šio tarptautinio organizuoto nusikalstamumo prisiplėšto turto pagrindu manipuliuoti masine sąmone, neva, kapitalizmas, „laisvos“ rinkos ekonomika ir liberali demokratija yra ekonominės sėkmės ir socialinio teisingumo etalonas, vienintelis teisingas socialinės organizacijos modelis. JAV, ES, UK, NATO tarptautiniai nusikaltimai nėra sektinas pavyzdys, tai yra blogis, su kuriuo visas pasaulis privalo kovoti, jeigu nenori pakartoti „demokratizuotų“ Šiaurės Amerikos indėnų likimo.
Šiuo metu labai suaktyvėjo kompradorinių elitų ir valdžios kuruojamų internetinių trolių, apmokamų žurnalistų, įvairiausio lygio parsidavusių „ekspertų“, politologų būriai, kurie platina propagandinius prasimanymus apie TSRS, LTSR laikus, bandydami įteigti mintį, kaip buvo blogai prie socialistinės ekonomikos, tarybų valdžios, ir kartu papasakoti naiviems skaitytojams, koks nuostabus yra Vakarų , pirmiausiai JAV, vykdomas tarptautinis ekonominis banditizmas, tarptautinis terorizmas.
Liberali demokratija – tai Vakarų melas, tarptautinis terorizmas, ekonominis banditizmas, kolonijinis trečiojo pasaulio šalių (tame tarpe ir Lietuvos) išnaudojimas, militaristinė ekspansija, tarptautinių JAV-ES transnacionalinių korporacijų savivalė, nusikaltimai žmoniškumui. Ir apie tai reikia kalbėti. Laikas nusiimti rožinius sąjūdžio mitologijos akinius, suvokti kapitalistinę realybę tokią, kokia ji yra iš tiesų.
Jau beveik 30 metų mums yra sekamos pasakos, neva kapitalizmas nors ir nėra ideali, tačiau yra pati geriausia iš visų įmanomų socialinių ekonominių sistemų, kuri išlaisvina žmogų ir suteikia kiekvienam vienodas beribes galimybes pasireikšti ir pasiekti sėkmės gyvenime. Dar daugiau, mums nuolat sakoma, kad nuo 2008 metų visame pasaulyje nuolat gilėjanti ekonominė krizė, nėra pačios kapitalistinės sistemos neišsprendžiama problema. Ji vyksta, sako mums, todėl, kadangi šiuo metu mes dar nesukūrėme kapitalizmo, o turime kol kas kažkokį jo pusfabrikatį. Mums reikia, sako visokie bankų ekspertai nausėdos, truputį pasistengti, sukurti tikrą “gryną” kapitalizmą ir visos mūsų ekonominės katastrofos baigsis savaime. Tačiau taip galvoja ne visi. Pavyzdžiui, Guillerme Alves Coelho – ekonomistas iš Portugalijos, iš šalies, kuri patyrė visus šiuolaikinio kapitalizmo “malonumus”, mano visiškai kitaip. Jis yra įsitikinęs, kad kapitalizmas kaip sistema yra neefektyvi ir jau seniai išsisėmė, o po Senąjį pasaulį „vaikšto šmėkla“, panaši į “arabų pavasarį”. Taigi, susipažinkime detaliau su portugalų ekonomisto požiūriu, kurį jis išdėstė savo straipsnyje “12 mitų apie kapitalizmą”.
Yra gerai žinomas posakis – kiekviena tauta turi tokią vyriausybę, kokios ji nusipelno. Šis teiginys nėra visiškai teisingas. Melo totalinė propaganda yra viena iš svarbiausių kapitalizmo gyvavimo sąlygų. Kapitalizme žmonės yra sąmoningai klaidinami agresyvios propagandos, kurios pagalba suformuojamas mąstymo būdas, o tada žmonėmis tampa lengva manipuliuoti. Melas ir manipuliacijos masine sąmone yra šiuolaikinis masinio naikinimo ir tautų priespaudos ginklas. Toks ginklas, kuris yra kur kas veiksmingesnis nei tradicinės karo priemonės. Daugeliu atvejų jie papildo vienas kitą – Rytų ir Vidurio Europos šalys pasidavė be mūšio, pardavė savo laisvę, nacionalinius suverenitetus it Šiaurės Amerikos indėnai už anglosaksų stiklinius blizgučius, pateko Vakarų kolonijinėn priklausomybėn tik melo, vietinių sąjūdiečių ir Vakarų „balsų“, dėka, o pavyzdžiui, Jugoslavijoje, Irake, Libijoje, Sirijoje, Ukrainoje ir kitur Vakarų melas nepasiekė savo tikslų, todėl Vakarai nusimetė demokratų kaukes ir įvykdė agresijas, atvirus tarptautinius nusikaltimus prieš šias šalis. Abu metodai naudojami siekiant pergalės rinkimuose bananų respublikose ir naikinant nepaklusnias nacionalines patriotiškas vyriausybes, rašo Guillerme Alves Coelho. Yra daugybė būdų, kurių pagalba viešoji nuomonė buvo apdorota iki tokio lygio, kai iš esmės nusikalstama kapitalizmo ideologija buvo pateikta ir įtvirtinta kaip nesvarstoma, nekvescionuojama, vienintelė įmanoma dogma. Tai buvo padaryta žinomai melagingų teiginių sistemos agresyvaus diegimo būdu, nuolat be perstojo įkyriai kartojant milijonus kartų ištisoms žmonių kartoms melagingus teiginius apie kapitalizmą, kol melas daugeliui ėmė atrodyti tiesa. Melagingų teiginių apie kapitalizmą sistema buvo sukurta siekiant parodyti kapitalizmą kaip patikimą sistemą, siekiant laimėti masių palaikymą ir pasitikėjimą. Šių mitų sklaidą vykdė ir skatino žiniasklaida, švietimo įstaigos, šeimos tradicijos, religija, bažnytinės komunikacijos ir pan. Štai labiausiai paplitę iš šių mitų.
Mitas Nr.1 – Kapitalizmo sistemoje kiekvienas, kas daug ir sunkiai dirba,
gali tapti turtingu.
Kapitalistinė sistema neva savaime, automatiškai apdovanoja prabanga, turtais drabščius žmones. Dirbi – turi, mėgaujiesi gyvenimu, daug vartoji, nuostabiai gyveni. Šio mito įtakoje paprasti darbuotojai nesąmoningai susiformuoja sau iliuzijas, šviesios ateities viltis, o jei jų planai neišsipildo, o taip būna dažniausiai, jie dėl to kaltina tik save. Ir stengiasi dirbti dar daugiau ir sunkiau.
Tikrovėje, kapitalizmo sąlygomis, nepriklausomai nuo to, kiek ir kaip jūs dirbote, sėkmės tikimybė yra tokia pati kaip ir loterijoje. Turtas, išskyrus retas išimtis, yra sukuriamas ne sunkiu darbu, bet įgyjamas, nusavinamas sukčiavimu ir visišku moralinių principų nebuvimu tų, kurie turi daugiau įtakos ir valdžios. Tai mitas, kad sėkmė yra sunkaus darbo rezultatas, kartu su sėkme ir pakankamu optimizmo kiekiu, priklausomai nuo asmeninių žmogaus gebėjimų užsiimti verslu ir būti konkurencingu, ji neišvengiamai aplanko darbščiuosius laisvosios rinkos dalyvius. Šis mitas yra tyčia sukurtas tos sistemos, kurią jie palaiko, pasekėjų, stambaus, monopolinio kapitalo savinininkų, kurie tokiu būdu ieško sau pigių, lojalių, kantrių iki pamišimo vergų, kraunančių turtus parazitiniam kapitalui. Religija, ypatingai dominuojantis Vakaruose protestantizmas, taip pat visokeriopai šį mitą palaiko ir už tai gauna savo dalį iš stambaus kapitalo už vergiško nuolankumo diegimą masėse – ranka ranką plauna.
Mitas Nr.2 – Kapitalizmas sukuria turtus ir klestėjimą visiems
Elito, parazitinės mažumos rankose kaupiamas turtas anksčiau ar vėliau bus perskirstytos tarp visų. Tikslas yra užtikrinti darbdavio praturtėjimą be nereikalingų klausimų. Tuo pat metu visi kviečiami tikėti, kad anksčiau ar vėliau darbuotojai gaus deramą atlygį už savo darbą ir lojalumą.
Iš tiesų Karlas Marksas moksliškai įrodė, kad kapitalizmo galutinis tikslas nėra teisingas turto paskirstymas tarp visų visuomenės narių, kapitalizmo tikslas yra turto nuolatinis kaupimas ir koncentracija vienose rankose, siauro parazitinės buržuazijos klano rankose. Žlugus darbo žmonių valstybei Tarybų Sąjungai tarptautiniam kapitalui nebereikia palaikyti kapitalizmo patrauklumo iliuziją, išnaudotojams, gamybos priemonių, kapitalo savininkams nebereikia dalintis darbo žmonių darbu sukurta pridėtine verts, todėl pastaraisiais dešimtmečiais didėjantis turtinė nelygybė tarp turtingųjų ir vargšų visose šalyse, ypač po globalizuoto neoliberalizmo dominavimo, įrodė marksizmo teisingumą akivaizdžiai. Šis mitas buvo Vakarų melo propagandos intensyviai kalamas į visuomeninę sąmonę taip vadinamu kapitalizmo socializacijos laikotarpiu iki 1990 metų, kai Vakarų išnaudotojai, parazitinis kapitalas siekė žūt būt sunaikinti tikrosios demokratijos, liaudies valdžios šalis, kurios pasirinko socialistinį vystymosi kelią.
Mitas N. 3 – Mes visi esame toje pačioje valtyje
Tariamai kapitalistinė visuomenė neturi klasių, todėl atsakomybė už nesėkmes ir krizes tenka visiems vienodai, ir kiekvienas visuomenės narys privalo prisiimti savo atsakomybės dalį, turi kartu su visais mokėti už viską. Tai yra melas, kurio tikslas yra įteigti eiliniams darbuotojams, eiliniams visuomenės nariamsi kaltės jausmą, kurį eksploatuodami kapitalistai didina savo kapitalą, pajamas, o tuo metu paprasti žmonės yra raginami susiveržti diržus, susimažinti išlaidas sunkmečiu, kuris kilo išimtinai tik valdančiųjų kapitalistų klasės savanaudiškų sprendimų pasekmėje, kai kapitalistų nusikalstamos veiklos neišvengiami nuostoliai yra perkeliami paprastiems žmonėms, vyksta taip vadinama pajamų privatizacija ir išlaidų nacionalizacija, kapitalas, turtuoliai pasisavina sau pajamas, o išlaidas perkelia darbui, vargšams.
Tiesą sakant, visa atsakomybė tenka tik elitui, kurį sudaro stambūs kapitalistai, milijardieriai, kurie valdo politinę sistemą, parlamentus, vyriausybę, teismus, žiniasklaidą, jie priima tik sau naudingus įstatymus, o korumpuota politinės valdžios sistema aptarnauja tik kapitalo interesus, kuriuos apmokėti yra priversti eiliniai piliečiai, kurie milijardierių ir jų korumpuotos valdžios priimamiems sprendimams neturi jokios, net mažiausios, įtakos. Kapitalas visada turėjo didžiausią naudą iš nusikalstamos veiklos – mokesčių slėpimo, korupcijos, lobizmo, finansinių spekuliacijų, nepotizmo ir t.t. Galeros denyje sėdi tik mažas parazitinio elito atstovų ratelis, visi kiti visuomenės nariai yra prikaustyti grandinėmis galeros triume ir sunkiai dirba, kad elitas galėtų linksmai gyventi. Šis mitas – mes visi esame toje pačioje valtyje – yra ciniškai atkakliai diegiamas elito tam, kad būtų elitas galėtų nuolat išvengti atsakomybės už žmonių katastrofiškai prastą padėtį, o darbo žmonės ir toliau mokėtų už elito klaidas.
Mitas Nr. 4 – Kapitalizmas yra laisvė
Tikroji individo laisvė tariamai pasiekiama tik kapitalizmo sąlygomis taip vadinamos “rinkos savireguliacijos” pagalba, tai yra rinka, nematoma Adamo Smito ranka viską teisingai sureguliuoja. Šio makabriškai ciniško mito tikslas yra sukurti kažką panašaus į kapitalizmo religiją, kur viskas yra duota vos ne Dievo, neginčijama, būtina susitaikyti, priimti viską, kaip yra, priešintis, abejoti, kovoti su neteisybe negalima, tokiu būdu iš žmonių atimama teisę dalyvauti priimant bet kokius socialiai reikšmingus ir žmonėms ekonomiškai naudingus sprendimus.
Tiesą sakant, sprendimų priėmimo laisvė yra pagrindinė laisvės forma, tačiau kapitalizme sprendimų priėmimas yra tik siauro įtakingų asmenų, o ne paprastų žmonių ar net valstybės institucijų, prerogatyva, monopolinė teisė nustatinėti masėms vergavimo sąlygas. Per įvairius aukščiausiojo lygio susitikimus ir forumus, už uždarų durų labai siaurame rate išrinktųjų didelių kompanijų, bankų ir tarptautinių korporacijų vadovai priima svarbius finansinius ir ekonominius strateginius sprendimus. Taigi, rinkose nėra jokios savireguliacijos, šiuo metu jas valdo dideli savininkai, apie 300 šeimų – visą pasaulį siekia netrukdomai kontroliuoti tiki 300 labiausiai degradavusių šeimų. Šis mitas apie kapitalizme klęstinčią laisvę buvo naudojamas pateisinti kišimąsi į ne laisvų nuo Vakarų diktato, nekapitalistinių šalių vidaus reikalus, remiantis dogma, kad tose šalyse nėra rinkos laisvės, nėra demokratijos. Šio mito pagrindu JAV, Didžioji Britanija įvykdė jau per 80 agresijų prieš daugelį pasaulio šalių, šias šalis pavertė kolonijomis, NATO šalių agresijų metu Vakarų kapitalistai nužudė žmonių jau daugiau, nei žuvo II Pasauliniame kare. Kaip ir reikėjo tikėtis, nei vienoje šalyje, kurios patyrė JAV, NATO „demokratiškas“ agresijas, nei ekonominės gerovės, nei laisvės, nei demokratijos neatsirado daugiau. Priešingai, šiose šalyse įsitvirtino proamerikietiški režimais, kurie valdo NATO durtuvų remiami ir valdo teroro, represijų metodais. Kapitalizmas – tai melas, totaliniai sekimas ir cenzūra, liberalų diktatūra, demokratų mažumos autoritarinis teroras.
Mitas Nr. 5 – Kapitalizmas yra demokratija
Teigiama, kad demokratija gali egzistuoti tik esant kapitalizmui. Šis mitas, kuris organiškai kildinamas mito Nr.4, buvo sukurtas, kad nuo pat pradžių nebūtų diskutuojama apie kitokius, alternatyvius, teisingesnius socialinės tvarkos modelius. Šis mitas teigia, kad bet kokia kita valdymo forma, išskyrus kapitalizmą, yra diktatūra. Kapitalizmas uzurpuoja tokias sąvokas kaip laisvė ir demokratija, tačiau jų reikšmes iškraipo, ir manipuliacijų masine sąmone metodais diegia visuomenės nariams paklusnumą šemininkui, kapitalistui, vergišką nuolankumą ir atsisakymo nuo kovos už savo teises nuostatas.
Kaip neginčijamai įrodė ir moksliškai pagrindė marksizmo klasikai, kapitalistinė visuomenė yra išnaudojimu grįsta, klasinė socialinė organizacija, kurioje dominuoja kapitalas, išnaudotojas, turtuolis, oligarchas, mikroskopinė parazitinio elito mažuma viešpatauja visose gyvenimo srityse, o politinės valdžios sistema tik aptarnauja valdančios kapitalistų mažumos interesus. Tokia kapitalistinė “demokratija” yra ne kas kita kaip paslėpta mažumos diktatūra, o taip vadinamos niekada nesibaigiančios “demokratinės reformos” yra prieš valdžios šaltinį-Tautą nukreipta elito nusikalstama veikla, kuria elitas siekia išsaugoti savo privilegijuotą padėtį ir apriboti tautos suverenias galias, sustabdyti tautos pažangą. Demokratijos mitas, kaip ir ankstesnysis, taip pat yra liberalus pretekstas rengti išpuolius prieš savarankiškas, siekiančias laisvės, išsivadavimo Vakarų kolonizatorių kolonijinio jungo arba socialistines šalis.
Mitas Nr. 6 – Rinkimai yra demokratijos sinonimas
Rinkimai yra demokratijos sinonimas ir pagrindinė demokratijos išraiška. Šio mito tikslas – demonizuoti ar sumenkinti kitas politines sistema, pirmiausia socializmą, užkirsti kelią bet kokioms diskusijoms visuomenėje apie alternatyvių socialinių organizacijų galimybes, kuriose lyderiai apibrėžiami ne buržuaziniais kriterijais, o, pavyzdžiui, amžiumi, patirtimi, asmeniniais nuopelnais visuomenei, kandidato populiarumu, aukštomis etinėmis savybėmis.
Realybėje rinkimai kapitalistinėje visuomenėje yra absoliuti veidmainiškumo ir apgaulės viršūnė. Neoliberalioje kapitalistinėje valstybėje, ypatingai galingųjų Vakarų valstybių JAV, Didžiosios Britanijos kolonijose, tame tarpe Vidurio ir Rytų Europos kvazivalstybėse, balsavimas yra tik tam tikras beprasmis ritualas, o rinkimai formalus aktas, kurio rezultatai yra iš anksto nulemti rinkimų cirko režisierių. Kas 4-5 metai nuobodžiai pasikartojantis faktas, kad rinkimus visuomet laimi tie patys Vakarų, JAV statytiniai, buržuazinės mažumos atstovai nežiūrint į šių veikėjų nusikalstamus veiklos rezultatus valstybei, akivaizdžiai rodo, kad rinkimai nėra nei objektyvūs, nei sąžiningi. Mitas, kad buržuaziniai rinkimai neva užtikrina demokratiją, yra vienas iš giliausiai įsišaknijęs, labai plačiai paskleistas buržuazinės žiniasklaidos, masinių dezinformacijos priemonių, kurias, žinoma, valdo kapitalistai, valdančios parazitinės mažumos atstovai ir jau ilgą laiką klaidina rinkėjus. Net kai kurios kairiosios partijos, turėdamos savo arsenale marksizmą, nesugeba pasipriešinti šio mito magijai ir dažnai žaidžia šį tik kapitalistams naudingą rinkimų žaidimą pagal liberalių sukčių, šulerių sukurtas taisykles, todėl dėsningai visada pralaimi rinkimuose. Kapitalizme, liberalioje išnaudotojiškoje visuomenėje įstatymus priima valdančiosios kapitalistų klasės statytiniai ir priima tokius įstatymus, kurie yra naudingi tik kapitalistų mažumai ir tik jai.
Mitas Nr. 7 – Partijų, esančių valdžioje, rotacija – demokratinio pasirinkimo egzistavimo įrodymas.
Tiesą sakant, tai yra visiškai nesąmonė. Tipiškas pavyzdys yra dviejų partijų sistema Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurioje dvi pagrindinės buržuazinės partijos, kurios nuolat keičia viena kitą valdžioje, praktiškai viena nuo kitos niekuo nesiskiria ir vykdo vienodai tą pačią politiką. Šio mito apie neva esantį piliečių pasirinkimą tikslas – įtvirtinti, įamžinti kapitalistinę sistemą ir valdančiąją klasę, kuri ateina į valdžią neva piliečių laisvos valios išreiškimo rezultate.
Iš tiesų, tiek dvipartinė, tiek daugiapartinė parlamentinė sistema iš esmės yra vienpartinė kapitalistų mažumos valdymo sistema. Šios dvi ar daugiau tos pačios politinės jėgos – kapitalo – frakcijos periodiškai keičiasi prie valdžios vairo ir imituoja partijas, neva vykdančias skirtingą politiką. Nesvarbu, pavyzdžiui, kokia partija Lietuvoje laimi rinkimus – konservatoriai, liberalai, socdemai, darbiečiai, valstiečiai ar dar kokie nors nacionalistai – jos visos įgyvendina kapitalistų – vietinių ir globalistų iš Vakarų – klasės interesus gauti kuo didesnį pelną iš valdomos teritorijos ir joje valdomų gyventojų. Žmonės visada pasirenka sistemos agentą, būdami įsitikinę, kad jie pasirinko geriausią. Bet iš tikrųjų rinkėjai neoliberalaus kapitalizmo sistemoje jie neturi jokio kito pasirinkimo. Mitas apie tai, kad buržuazinės partijos turi skirtingas ideologines platformas ir net kartais tokios partijos yra opozicijoje valdžiai, yra vienas iš svarbiausių, kuris nuolat skleidžiamas masėse tik tuo tiklsuo, kad nusikalstamą permanentiškai kapitalistinę valdžios sistemą įteisinti, legitimuoti.
Mitas Nr. 8 – Išrinktasis politikas yra tautos atstovas, todėl
turi teisę priimti sprendimus tautos vardu
Politikas gavo valdžią iš tautos, todėl gali valdyti tautą savo nuožiūra. Šio mito tikslas – maitinti žmones tuščiais pažadais ir paslėpti tikruosius, savanaudiškus – savo asmeninius ir jį prastūmusios kapitalistų klasės – tikslusones, kurie realiai ir bus įgyvendinti praktikoje.
Iš tikrųjų „išrinktasis“ lyderis nevykdys jokių savo pažadų eiliniams rinkėjams, arba, dar blogiau – jis paprastai įgyvendina nedeklaruotus, neskaidrius interesus, kurie dažnai prieštarauja įstatymams ir konstitucijai. Buvimas valdžioje kapitalistų klasės atstovams užtikrina galimybę išvengti atsakomybės už nusikalstamą veiklą, o tokias nebaudžiamumo garantijas suteikia visų valdžios šakų koncentracija vienos politinės jėgos – kapitalistų – rankose. Politinė korupcija – tai totalinė įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, teisminės ir žiniasklaidos korupcija. Paprastai tokius politikus išrenka hiperaktyvi mažuma ir tokie politikai dar iki savo kadencijos vidurio tampa labai nepopuliariais, netenka rinkėjų paramos. Tačiau tokiais atvejais praradę tautos pasitikėjimą politikai visai nepraranda savo valdžios ir jų neįmanoma nušalinti nuo valdžios – jie ir toliau piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi, yra nepakeičiami (kai kurie konservatoriai Lietuvoje būdami labiausiai nekenčiamais politikais jau 30 metų sugeba nepakeičiamai tiek pat laiko būti Seimo nariais?!), jų negalima pakeisti konstitucinėmis priemonėmis, priešingai, jie sugeba kapitalistinę demokratiją paversti paslėpta diktatūra, įžūliai keičia įstatymus, įveda naujus draudimus abejoti korupcinės kapitalistinės sistemos, riboja žmogaus teises ir laisves, įveda baudžiamąją atsakomybę tiems piliečiams, kurie priešinasi nusikalstamos mažumos diktatūrai. Sistemingi rinkimų rezultatų klastojimai kapitalizmo sąlygomis yra viena iš priežasčių, kodėl daugėja žmonių, kurie neina į rinkimus, skaičius.
Mitas Nr. 9 – Kapitalizmas neturi alternatyvos
Kapitalizmas nėra nei tobulas, nei vienintelė galima socialinė sistema, jis yra tik labiausiai tinkamas valdančiam ekonominiam ir politiniam elitui. Mito tikslas – panaikinti net potencialią konkurenciją, pašalinant galimybes studijuoti ir kurti kitas, alternatyvias kapitalizmui socialinės organizacijos sistemas, ir tam dominuojanti kapitalistų klasė panaudoja visas įmanomas priemones, įskaitant terorą, represijas, smurtą.
Yra ir kitos politinės ir ekonominės sistemos, iš kurių bene labiausiai žinomas yra mokslinis socializmas. Netgi kapitalizmo kontekste realiai egzistuoja Pietų Amerikos “demokratinis socializmas” arba Europos “socialistinis kapitalizmas”. Šis mitas skirtas suklaidinti žmones, kad jie negalėtų svarstyti, studijuoti alternatyvių kapitalizmui galimybių ir tuo pačiu užtikrinti paklusnią buržuazinės visuomenės vienybę.
Mitas Nr. 10 – Taupymas generuoja gerovę, turtus
Ekonominių krizių priežastis yra lengvatų darbininkų klasei perteklius, darbuotojų per aukšti atlyginimai, teigia kapitalistai, neoliberalai. Jeigu apkarpyti išlaidas darbo jėgai, sumažinti darbo jėgos kaštus, socialines garantijas, valstybė sutaupys ir šalis įveiks krizę. Tai yra melas, kurio tikslas – perkelti kapitalistų skolas, nesugebėjimo organizuoti ekonominę veiklą pasekmes, valdančiųjų korupcijos, nepasotinamo godumo rezultatus apmokėti viešajam sektoriui, įskaitant pensininkus, atsakomybę už kapitalistų sprendimais padarytą žalą paskirstyti visiems visuomenės nariams, kuriems tenka kapitalistų veiklos nuostoliai, o pelną dalinasi tarpusavyje kapitalistinė mažuma. Žmonės yra verčiami susitaikyti su skurdu, nedarbu, nepatogumais, juos įtikinėjant, kad tai laikina, „naktinės“ reformos, euro įvedimas, kas savo turiniu buvo atviras tautos apiplėšimas, valdančiųjų nusikaltimas prieš valstybę ir piliečius, buvo pateikiami, kad tai tautos labui. „Labas“ nepasirodė, tačiau pinigai dingo bedugnėse konservatorių ir liberalų kišenėse. Šis mitas taip pat buvo plačiai naudojamas grobstant tautos sukurtą tarybų valdžios metais turtą, privatizuojant valstybines įmones. Žmonės įtikinėjami, kad taupymas yra “išganymas”, išsigelbėjimas, reikia sumažinti išlaidas valstybiniam sektoriui, neefektyviai valdomas valstybines įmones perduoti „efektyviems“ menedžeriams, privatiems asmenims, kurių individuali inciatyva, energija ir kūrybiškumas išgelbės padėtį, sukurs visiems darbo vietas, pajamas, tačiau nenurodant, kad taupymas buvo orientuotas į pelningiausias įmones ir ekonomikos šakas, kurių ateityje gaunamos milžiniškos pajamos bus prarastos per privatizavimą ir nusės mažumos kapitalistų kišenėse, liks aferistų, parazitų rankose. Dėl tokios politikos sumažėjo valstybės pajamos, mažėjo darbo užmokestis, socialinės išmokos, pensijos ir pašalpos. Tai, kas vyksta šiandien Europos Sąjungoje, kai masiškai karpomos, mažinamos socialinės išmokų, o šimtai milijardų eurų skiriami gelbėti bankams, yra puiki iliustracija, koks nepadoriai nepatrauklus yra išnaudotojiškos kapitalistinės ekonomikos modelis – išlaidų nacionalizacija ir pajamų privatizacija.
Mitas Nr. 11 – Kuo mažiau kišasi valstybė, tuo geriau
Privatus sektorius ekonomiką valdo geriau nei valstybė. Tikslas – “pasaldinti“ karčia diržų veržimo, taupymo piliulę, siekiant palengvinti turto ir paslaugų privatizavimą. Šis mitas papildo ankstesnį. Iš tiesų, kaip taisyklė, po privatizavimo darbuotojų padėtis visada žymiai pablogėdavo, buvo karpomos jų socialinės garantijos, mažinami darbo užmokesčiai, darbuotojai po privatizavimo masiškai atleidinėjami iš darbo. Kapitalisto požiūriu, viešojo sektoriaus valdymas yra tiesiog verslas, galimybė gauti kuo didesnį pelną. Kapitalizmui nerūpi socialinis teisingumas, parazituodamas visuomenės sąskaita, kapitalas nėra visuomenei atsakingas, neturi jokios socialinės atsakomybės visuomenės, iš kurios, dažniausiai neteisėtais būdais, gauna viršpelnius, atžvilgiu – verslas daro pinigus ir tik pinigus. Šis mitas yra vienas iš labiausiai ideologizuotų neoliberalaus kapitalizmo mitų, kuriuo liberalūs parazitai pateisina visus savo nesuskaičiuojamus nusikaltimus prieš piliečius, tautą, visuomenę, valstybę. Valstybes valdo privataus verslos nusikalstami monopoliniai susivienijimai, ir valstybė tokiu atveju aptarnauja tik kapitalistų klasė interesus, parazitinės mažumos interesus, kurie permanentiškai yra priešingi visuomenės interesams. Todėl valdančioji kapitalistų klasė, visais įmanomais būdais, ypatingai melu, teroru ir represijomis, siekia minimizuoti valstybės, kaip teisingumą lygiai visiems užtikrinančios institucijos, vaidmenį, paverčia valstybinės valdžios sistemą tik kapitalistų klasės, mažumos interesų įgyvendinimo paklusniu įrankiu.
Mitas Nr. 12 – Dabartinė kapitalizmo krizė yra trumpalaikė ir bus išspręsta žmonių labui
Dabartinė finansų ir ekonomikos krizė tariamai yra įprastinė cikliška kapitalizmo krizė, visai ne sisteminė, ir nesukels kapitalizmo sistemos, kaip teigia marksizmo klasikai, žlugimo. Šis mitas, visų pirma, yra ideologinė priedanga finansiniam kapitalui, kuris yra gyvybiškai suinteresuotas toliau plėšti valstybes ir išnaudoti žmones tol, kol tai bus įmanoma. Tai taip pat yra priemonė išlikti prie valdžios vairo. Tačiau iš esmės, kaip teigia K. Marksas, visa, kas vyksta šiandien, yra gili sisteminė kapitalistinės sistemos krizė, tai yra, gilėja antagonistiniai, nesutaikomi prieštaravimai tarp visuomeninio gamybos pobūdžio ir privataus sukurtos visuomeniniu darbu pridėtinės vertės, pelno paskirstym, ir šie prieštaravimai negali būti išspręsti egzistuojančios kapitalistinės sistemos rėmuose – kapitalistinė sistemą privalo išnykti objektyviai. Kai kurie kapitalistiniai teoretikai, tame tarpe ir socialdemokratai, teigia, kad kapitalizmas sugebės išgyventi, jei jis pasikeis.
Jie teigia, kad krizė yra atskirų politikų klaidų, pernelyg godžių bankininkų ir spekuliantų pasekmė, kilo todėl, kad trūksta naujų idėjų, lyderių ir konfliktų sprendimo mechanizmų. Tačiau tai, ką mes matome šiandien, yra nuolatinis žmonių gyvenimo lygio blogėjimas be jokios vilties, kad padėtis gali keistis į gerą. Kapitalizmas miršta, tačiau tai bus lėtas procesas, kuris sukels didelius sunkumus eiliniams gyventojams. Mūsų užduotis, teigia mokslininkas iš Portugalijos, prisidėti prie kapitalizmo greitų laidotuvių.
***
Analitikas iš Portugalijos griežtai sukritikavo universalų neoliberalinio kapitalizmo modelį, kuris šiandien egzistuoja pasaulyje. Kartu daugelis rimtų ekspertų pažymi, kad be bendrų sisteminių globalaus kapitalizmo trūkumų, neišsprendžiamų prieštaravimų, ši ekonominė-socialinė sistema yra itin netinkama mums – buvusioms tarybinėms respublikoms. Visų pirma dėl to, kad šimtametės kolektyvinio darbo tradicijos, didelė teritorija ir būtinybę nuolat gintis nuo išorės priešų, mūsų tautose sukurė įgimtą kolektyvizmo jausmą. Mūsų šalių patirtis kuriant kapitalizmą rodo, kad, skirtingai nei Vakaruose, kur tam tikromis sąlygomis tam tikrą laiką jis galėjo vaidinti daugiau ar mažiau teigiamą vaidmenį, Rusijoje, Ukrainoje ir kitose buvusios TSRS respublikose, kapitalizmas kaip sistema yra pražūtinga ir absoliučiai netinkama. Kaip teigė Aleksandras Dugin‘as, departamento: atėjo laikas ieškoti alternatyvų toms brutalioms, primityvioms, išnaudojimu ir apgaule grįstoms idėjos apie ekonomiką ir gerovę, kurios mūsų visuomenėje tapo dogmomis. Būtina atsiveikinti su kapitalizmo ir liberalizmo nepagrįsta dogmatika ir aksiomatika! Tai neveikia mūsų sąlygomis ir niekada neveiks, todėl nėra prasmės eiti šiuo keliu į niekur …
