Autorius: Aleksandr Nosovič
Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/article/politika-i-obshchestvo/08072020-prezident-litvy-nazval-imena-natsional-predateley/
Lietuvos p-rezidentas Gitanas Nausėda savo inauguracijos metinių išvakarėse nusprendė suvaidinti dialogą su tautinėmis mažumomis. Pokalbis su Lietuvos rusais buvo numatytas kaip tolerancijos ir plataus valstybės vadovo požiūrio pavyzdys, tačiau parodė, kokio urvinio lygio yra laukinė lietuviška politika , kokios neįmanoma įsivaizduoti normalioje europietiškoje šalyje.
„Daugelis nelietuvių yra puikūs policijos, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybų, pasienio tarnybos darbuotojai – visos šios struktūros Lietuvoje yra gerbiamos, žmonės jomis pasitiki. Ir, deja, turime tikrų lietuvių, kurių pavardės tapo išdavystės ir kraujo praliejimo simboliu: Algirdas Paleckis, Antanas Sniečkus, Juozas Markulis … Daugelis lietuvių sovietmečiu buvo tarp kovotojų su banditizmu batalionų, skundikų, kolaborantų “, – papasakojo Gitanas Nausėda interviu lietuviškam laikraščiui rusų kalba „Obzor“.
Tokiais žodžiais Lietuvos valstybės vadovas iliustravo savo tezę apie tai, kad tu gali ir nebūti titulinės nacijos atstovas, tačiau gali būti Lietuvos patriotu, bet tu gali būti etninis lietuvis ir tuo pačiu tautos išdavikas.
Vardiniame nacionalinių išdavikų sąraše Gitanas Nausėda pirmų įvardijo opozicinį politiką Algirdą Paleckį, kuriam yra kurpiama byla ir kurio Lietuvos teismas dar nepripažino kaltu.
Sudie, nekaltumo prezumpcija!
Sudie, valdžių padalijimo ir nesikišimo į teismo darbą principai!
Sudie, elementari moralė ir padorumas!
Juk valstybės vadovas užsiima tiesioginiu spaudimu teismui, atviru šmeižtu, visai nesijaudindamas, kad bus pagautas už liežuvio.
Kokiu kraujo praliejimu Nausėda kaltina Paleckį?
Garsiajam Lietuvos disidentui nėra pareikšta jokių panašių kaltinimų. (panašu į tai, kad dabar jau bus?) .
Prokuratūra ir specialiosios tarnybos „siuva“ buvusiam Vilniaus vicemerui valstybės išdavystę. Pastaroji yra tame, kad žymus politikas rašė knygą apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius, apklausinėjo žudynių prie Vilniaus televizijos bokšto liudininkus ir norėjo prisikasti iki tiesos, kas šaudė į minią priešais televizijos centrą: tarybiniai kareiviai ar judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę provokatoriai?
Kaltinti už tai valstybės išdavyste – yra grynas barbarizmas, todėl kaltinamoji pusė bando patikslinti: ne šiaip sau knygą rašė, o pagal Kremliaus užsakymą; ne vien tik paprastai apklausinėjo liudininkus, bet su Rusijos specialiųjų tarnybų patarimu. Paleckio arešto momentu, kaltinimai skambėjo 1937 m. stalinistinių teismo procesų prieš „liaudies priešus“ stiliumi: jis ruošėsi pagrobti svarbiausius „Sausio 13-osios bylos“ Lietuvos teisėjus ir prokurorus; p-rezidentės Dalios Grybauskaitės kanceliarijoje įrengti „pasiklausymą“.
Šių įtarimų įrodymų bazė pasirodė tokia, kad teismas „teroristą“ Paleckį paleido į namų areštu, o paskui ir tą panaikino, leisdamas „ypač pavojingam nusikaltėliui“ laisvai judėti po Vilnių.
Tačiau Lietuvos p-rezidentas, lyg nieko nebūtų nutikę, kaltina Paleckį ne tik išdavystę, bet ir kažkokiu tik jam vienam žinomu kraujo praliejimu.
Įsivaizduokite, koks būtų efektas, jei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas opozicijos atstovą Aleksejų Navalną kaip niekur nieko pavadintu nacionaliniu išdaviką, tautos priešu ir kraugeriu. Tuo duotų viešą signalą tyrėjams ir savo šalininkams: fas, ėskite jį ir suėskite !
Ta pati lietuva dėl to klyktu ant visos Europos. Ji juk laiko save modernia europietiška demokratine šalimi, turinčia teisę aiškinti kitiems apie bendražmogiškas vertybes ir žmogaus teises. Lietuvos valdžia labai mėgsta paremti rusiškąją opoziciją kovoje su putiniškuoju „kruvinu režimu“.
Nors ji pati savo vidaus politikoje demonstruoja tokį urvinį laukinį lygį, kokio neįmanoma įsivaizduoti civilizuotoje europietiškoje šalyje.
Nausėdos interviu kontekste rusakalbei auditorijai, prezidento žodžiai signalizuoja tautinėms mažumoms: pamirškite apie tyrimus, teismą, faktus ir įrodymus. Tiesiog laikykite priešais ir monstrais tuos, kurių nekenčiame mes, ir jūs būsite laikomi lojaliais piliečiais.
Nausėda mano, kad, padalinęs Lietuvos piliečius į priešus ir lojalistus ne tautiniu, bet ideologiniu pagrindu, jis demonstruoja platų požiūrį ir liberalizmą. Lietuvos patriotai – reikia manyti, yra vlasovininkai-išdavikai, kurie slėpėsi kartu su „miško broliais“ nuo NKVD Lietuvos pelkėse. Lietuvos prezidentas jokiu būdu negali didvyriškų rusų ir baltarusių, kovojusių su Lietuvos partizanais, suvokti „raudonais partizanais“.
Todėl, kad jam Lietuvos išdavikai – tai etniniai lietuviai, kurie gynė, statė ir kūrė Lietuvos Tarybinę Socialistinę Respubliką.
Lengva dabartinio valstybės vadovo ranka priskiriami prie Lietuvos išdavikų 30 metų jai vadovavęs Antanas Sniečkus, kurio palikimu šiandien gyvena Baltijos respublika. Iš “Sniečkaus šinelio” iškilo visa lietuviška politinė klasė, daugumą potarybinės Lietuvos vadovaujančių postų užėmė tiesioginiai Sniečkaus mokiniai ir įpėdiniai – Komunistų partijos ir komjaunimo funkcionieriai. (Vien įspūdingos politinės kamasutros asas Linas Linkevičius ko vertas!! O kur dar Dalia Gкybauskaitė su savo spalvingomis transformacijomis…).
Bet pats Sniečkus – pagrindinis tarybinio periodo simbolis – yra įvardintas kaip išdavikas.
Lietuvos valdžia pripažįsta lojaliais ir savais tik tuos, kurie sutinka žaisti jos žaidimą ir priima jos vaizdelį apie pasaulį, kuriame išdavikai – patriotai, o patriotai – išdavikai.
Šioje iškrypusioje kreivų veidrodžių karalystėje kolaborantai – yra tik tie lietuviai, kurie bendradarbiavo su tarybine valdžia. Lietuviams, kurie bendradarbiavo su naciais, pakabinamos atminimo lentos ir „balinama“ jų biografija.
Skundikai – tai tie, kurie parodė tarybinėms specialiosios tarnyboms karo nusikaltėlių irštvas. Tie, kurie skundė žydus Vokietijos okupacinei administracijai, norėdami gauti sau jų gyvenamąjį plotą, – nekaltos dviejų vienodai nusikalstamų totalitarinių režimų aukos.
Iš Gitano Nausėdos pasirodymo galima sužinoti dar daugiau visokių įdomybių. Pavyzdžiui, kad Lietuvoje vykdoma ne asimiliacija, o tautinių mažumų integracija. Matyt, dėl šios priežasties šalies rusų ir lenkų mokyklos sistemingai uždarinėjamos visus 30 „antros nepriklausomybės“ metų.
Pagrindinė tautinių mažumų problema švietimo sistemoje – yra nepakankamai aukštos kokybės lietuvių kalbos mokymas mokyklose nelietuviams. O ne nelygios pastarųjų galimybės stojant į universitetus, palyginti su lietuviais.
Lojalus Lietuvos pilietis ir patriotas – yra tas, kuris tiki šiuo absurdišku oficialiu melo vinegretu net nesusimąstydamas. Tas, kas ištikimas faktams ir logikai, ir netgi pradeda kapstytis iki tiesos, kaip Algirdas Paleckis – nacionalinis išdavikas.
Pateikdamas šitokį Lietuvos politikos matymą prezidentas Gitanas Nausėda apibendrino pirmuosius savo kadencijos metus.
