Vergija yra skaudus žmonijos istorijos faktas prasidėjęs dar Šumerų, Senovės Egipto, Kinijos civilizacijoje ir tęsiasi iki šių dienų. Tik ta vergija tapo subtilesnė, sunkiau pastebima, transformavosi nuo tokių primityvių kontrolės metodų kaip brutali jėga, prievarta, atviras bauginimas panaudoti mirtinus ginklus prie tokių subtilių prievartos formų, kad žmogus savo valia, savanoriškai atiduoda savo asmeninę laisvę savo šeimininkui, net prarasdamas tai, kas daro mus žmonėmis. Tačiau ši beprotybė turi pagaliau baigtis.

Pirmieji kontrolės metodai

Pirmoji vergovė buvo paremta brutalia jėga, todėl brutalumo sukelta instinktyvi baimė neleido panaudoti žmonių kūrybinio potencialo. Žmonių kontrolė reikalavo didžiulių resursų, priežiūros ir sargų. Jėgos įskiepytus nuolankumą, baimę neretai keisdavo įniršis, vergai dažnai sukildavo. Antroji fazė buvo romėniškos vergijos modelis. Vergams buvo suteikta žemė ir laisvė su sąlyga, kad vergai laiku sumokėtų mokesčius. Tačiau šis modelis buvo nevykęs, derlinga žemė buvo per daug padalinta, ir galiausiai smulki nenaši valstietija buvo išvaikyta, žemdirbiai nuvaryti nuo žemės. Agrarinė revoliucija ir industrializacija pakėlė žemės ūkio produktyvumą stambių ūkių formoje, kuriems reikėjo mažiau darbininkų.

Kryžiaus žygiams, žemių užgrobimams militaristinės ekspansijos būdu, masinėms žudynėms ir vergijai pateisinti imperialistai dažnai pasinaudodavo religijos priedanga ir tai pateisindavo „dievo valia“. Seneka Jaunesnysis rašė: „Prastuomenė mano, kad religija yra tiesa, išminčiai – kad melas, o valdovai – kad ji naudinga“. Senovės baltų pagoniškas „gyvas“ politeistinis tikėjimas rūpestingomis dievybėmis ir gamta buvo valdovų nuverstas ir pakeistas vieno rūstaus Dievo religija. Kodėl? Todėl, kad feministinis tikėjimas taikiomis, rūpestingomis, globojančiomis deivėmis ir gamta, netiko imperialistų vykdomai karo politikai. Pagonys ir toliau taikiai sugyventų. O krikščionybė – patriarchališka, dogmatiška ir suvaržyta – idealiai tiko principui “skaldyk ir valdyk” įgyvendinimui.