2018-05-17

Autorius: Ana Falalejeva

Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/article/politika-i-obshchestvo/17052018-rossiya-pod-natiskom-politicheskikh-mifov-na-chyem-osnovany-zapadnye-provokatsii/

Įvykiai, kurie vystėsi sąjunginėse respublikose Tarybų Sąjungos žlugimo išvakarėse, pagimdė  šių dienų  rusofobija ir davė pradžią visai eilei platų atgarsį sukėlusių provokacijų. A. Litvinenko byla, pasikėsinimas nunuodyti Skripalius, cheminė ataka Sirijoje – visa tai yra tik paskutinės grandys ilgo sąrašo pasekmių, kurias pagimdė perestroikos laikas sukurta  mitologija. Kaip ir kas gamino antirusiškus prasimanymus ir kokiu būdu jie atsispindi pasaulio politikoje šiandien – tokia buvo apskritojo stalo “Politiniai mitai – jų kūrimo ir panaudojimo technologija“ diskusijų  tema,  kurią nagrinėjo susirinkę laikraščio „Komsomolskaja pravda“ (“KP”) redakcijoje Rusijos ir Vakarų ekspertai.

Temą diskusijai davė  Galinos Sapožņikovos, “KP” apžvalgininkės, knygos  “Kas ką išdavė. Kaip buvo žudoma TSRS ir kas nutiko tiems, kurie bandė ją išgelbėti ” (liet. knygos pavadinimas  „Išdavystės kaina“), neseniai išverstos į anglų kalbą ir išleistos JAV leidykloje pasirodymas. Remdamasi Lietuvos pavyzdžiu autorė pasakoja, kaip buvo kuriami mitai apie Rusijos agresiją.

Galina Sapozņikova / Ivanas Makejevas © nuotrauka

Analitikos portalas “RuBaltic.Ru” jau rašė apie Rusijos žurnalistės knygą: G.Sapožņikova pristatė savo knygą 2016 m. rugpjūčio 16 d. Lietuvoje gi šios knygos visas tiražas buvo konfiskuotas praėjus savaitei po jos pasirodymo knygynuose, o leidėjui Povilui Masilioniui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl “sovietinės okupacijos ir agresijos neigimo”.

“Dėl šios knygos man grėsė tapti persona non grata dar jos rašymo stadijoje “, – juokauja G.Sapožņikova. Tai yra vienu metu juokinga ir liūdna: Lietuvos teismo veiksmai, prieštaraujantys visiems demokratijos principams, tik patvirtina – Lietuvoje dominuoja „monolitinės“ rusofobijos ideologija.

78 metų amžiaus P.Masilioniui gresia dvejų metų laisvės atėmimo bausmė už  “propagandinės” literatūros leidybą. G.Sapožņikova” nuolat prisimena lietuvių leidėjo, kuris išdrįso užsimoti prieš „tiesą“, drąsą. “Kai knyga buvo ruošiama išleidimui JAV, amerikiečiai paprašė manęs dedikuoti ją kažkam. Ir aš parašiau: “Knyga skiriama nuostabiems lietuvių profesoriams, kurie nepasidavė ir išmokė mane nelenkti nugaros”, – sakė žurnalistė.

“Aš stebėjau politinius ir socialinius procesus, vykusius Baltijos šalyse 1990-ais metais, bet, kaip ir visi kiti, buvau praradusi orientaciją informacijos sraute, kuris užplūdo visą posttarybinę erdvę – tokios milžiniškos permainos vyko TSRS žlugimo išvakarėse. Praėjus metams, kai ėmė matytis separatizmo “balti siūlai”, tapo akivaizdu, kad mes esame kažkokio mito nelaisvėje (turimas omenyje 1991 m. sausio 13 d. Vilniaus televizijos bokšto užėmimas, dėl kurio naujoji Lietuvos vyriausybė apkaltino buvusius Tarybų Sąjungos vadovus “bandymu pakeisti valstybinę santvarką” ir 15 protestuotojų nužudymu – RuBaltic.Ru pastaba). Tačiau griauti jį ar ne – tai jau beprasmiška: praėjus daugeliui metų šis mitas buvo tvirtai „įbetonuotas“ į istoriją, o ant jo betoninių pamatų buvo pastatyta visa valstybės ideologija”, – pasakojo G.Sapožnikova.

                      Knygos išleidimas anglų kalba sutapo su atsiradimu dar vieno mito, kuris, likimo ironija, tiesiogiai buvo susijęs su leidinio tema. 1991 m. sausio 13 d. byloje  Lietuvos generalinė prokuratūra  gegužės 15 d. pareikalavo skirti įkalinimo iki gyvos galvos bausmę TSRS gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui ir buvusiam tarybinės armijos Vilniaus garnizono vadui Vladimirui Uschopčikui.

D.Jazovas yra kaltinamas tuo, kad ” organizavo 160-ies  kariškių ir politinių veikėjų nusikalstamą grupę, kurie ginkluotu būdu bandė grąžinti Lietuvą į TSRS”. Lietuvos Respublikos prokuratūra yra įsitikinusi, kad būtent jo įsakymu buvo nužudyti taikūs demonstrantai, todėl jo veiksmai kvalifikuotini kaip nusikaltimai žmoniškumui. “Vakar Lietuvos prokuratūra paskelbė pareiškimą, kad 93-jų metų D.Jazovas sukūrė nusikalstamą grupę, susidedančią iš 160 ginkluotų banditų, kurie 1991 metais užpuolė Lietuvos valstybę ir padarė apie  vieno milijono eurų žalą. Teismo nuosprendis bus skelbiamas birželio 22 d., simboliška. Aš, žinoma, galvoju, kad tai yra atsitiktinis sutapimas … “- ironizuoja G.Sapožikova.

Separatistiniai procesai, perestroikos metu apėmę sąjungines respublika, tik iš pirmo žvilgsnio atrodė tarpusavyje ne susiję: visi jie vyko pagal vieną ir tą patį scenarijų. Visiems taip vadinamiems “nacionalinio išsivadavimo judėjimams” vadovavo tarybinio meno ir mokslo elito atstovai, visi jie tarpusavyje glaudžiai bendradarbiavo. Žurnalistas ir politikos veikėjas, Rosgvardijos vadovo patarėjas  Aleksandras Chinšteinas pažymėjo Lietuvos ir Gruzijos separatizmo tapatumą, priminė, kaip vyko opozicijos demonstracijos Tbilisyje 1989 metais balandžio 9 d. išvaikymas. Tada  dėl 19 demonstrantų mirties buvo apkaltinta tarybinė armiją, kuri demonstracijos išvaikymui  tariamai panaudojo pėstininkų kastuvėlius ( taip vadinamus „išminuotojųs kastuvėlius“) ir naudojo nuodingas chemines medžiagas.

Aleksandras Chinšteinas / Nuotrauka © Ivanas Маkеjevas

Išsamią Gruzijos ir Lietuvos rusofobinių tradicijų analizę A.Chinšteinas pristatė savo naujoje knygoje “Atlantidos pabaiga”.  Joje autorius pažymi, kad tarp nacionalinių respublikų vadovų ir opozicijos aktyvistų buvo glaudus bendradarbiavimas.

A.Chinšteino nuomone, tragiški 1989 m. balandžio 9 d. įvykiai iš esmės buvo TSRS žlugimo proceso pradžia  ir paskatino antirusiškų nuotaikų atsiradimą Gruzijoje. “Juodasis balandis” uždėjo riebų kryžių santykiams tarp šalių, o taip pat suformavo neigiamą požiūrį į Sąjungos ginkluotąsias pajėgas – tarybiniai kariškiai ėmė gėdytis, o dažnai net bijojo nešioti karinę uniformą.

“Sutinkamai su Gruzijos vyriausybės oficialia versija, kuri laikoma istoriniu faktu, demonstracijos išvaikymo metu dėl TSKP CK (Tarybų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto, vert. pastaba) kaltės žuvo 19 žmonių. Tarybiniai kariai demonstrantus daužė iki mirties kastuvėliais ir purškė nuodingas dujas “, – ironiškai priminė A.Chinšteinas.

Mitai, kurie buvo kurpiami siekiant diskredituoti Rusiją tuo metu, turi didelę paklausą ir šiandien. Būtent tuo metu, kai iki TSRS žlugimo buvo likę dar dveji metai, buvo sudėti pamatai dabartinei “naujajai” rusofobijai.

Pažymėtina, kad tarybinių kariškių nekaltumo neginčijami įrodymai buvo nustatyti tuoj pat po įvykių: 1989 metais atlikto tyrimo baudžiamosiose bylose metu nustatyta, kad 18 žuvusių iš 19 buvo negyvai sutrypti minios  ir mirė nuo asfiksijos, o dar vienas – nuo kraujos išsiliejimo į smegenis, kuris įvykos dėl smūgio į galvą akmeniu. Savo ruožtu, tarybiniams kariams „taikūs“ protestuotojai padarė sunkius sužalojimus.

Apie tai, kokie  buvo “taikūs demonstrantai”, A.Chinšteinas apibūdino pacituodamas keletą jų  jų šūkių: “Šalin Rusijos okupantus”, “TSRS – tautų kalėjimas “, “Rusai, lauk iš Gruzijos.”

Istorijos klastojimas posttarybinėje erdvėje yra neįmanomas be Stalino represijų ir “išsivadavimo“ Antrojo pasaulinio karo metu temos. Fondo “Istorinė atmintis” direktorius Aleksandras Djukovas kalbėjo apie dar vieną mitą, sukurtą pertvarkos metais.

Aleksandras Djukovas / Nuotrauka © Ivanas Makejevas 

1988 m. birželio mėn. Baltarusijos TSR laikraštis “Literatūra ir menas” paskelbė archeologo ir vieno iš nacionalinio judėjimo lyderių Zenono Pozniako  straipsnį “Mirties kelias”.  Po kurio laiko šį straipsnį perspausdino ir centriniai tarybiniai leidiniai. Straipsnyje teigiama, kad prie Minsko esančiame miškelyje Kuropaty  rasta tarybinių politinių represijų aukų laidojimo vieta. Respublikos prokuratūra atliko tyrimą ir šį faktą patvirtino – tai tiesa, tai nėra joks  mitas. Tik viena detalė – Pozniakas, skelbdamas eilę publikacijų apie terorą Kuropatuose, nuolat “didino” sušaudytų aukų skaičių. Per šešis mėnesius aukų skaičius pasikeitė nuo 102 tūkstančių iki 250 tūkstančių.

A.Djukovas papasakojo, kaip  jis ištyrė atitinkamus dokumentinius šaltinius – pagal juos nustatyti žuvusių žmonių skaičių taip ir nepavyko, tačiau pavyko rasti įrodymų, kad žuvusiųjų skaičius, kurį nurodo Pozniakas, o taip pat pačios Baltarusijos prokuratūros spėjimai (35 000 sušaudytų), neatitinka tikrovės. Miškelyje palaidotų žmonių skaičius negali viršyti septynių ar aštuonių tūkstančių.

“Negalima paneigti fakto, kad Kuropatuose yra palaidotos didžiulio teroro aukos. Bet, nežiūrint į tai, tokius neįtikėtinus skaičius, kuriuos paskelbė Pozniakas, “Baltarusijos liaudies frontas” panaudojo, siekdamas suformuoti dar vieną gąsdinantį mitą apie Rusijos vyriausybę”, – apibendrino istorikas.

Apskrito stalo metu buvo išsakyta ne vienas požiūris apie tai, kaip buvusių sąjungininkų iniciatyva yra „konstruojamas“ agresoriaus  įvaizdis. Kalbėjusių nuomone, yra keletas būdų priešintis šiame “mitų kūrimo kare”. Ekspertai vienbalsiai pritarė, kad pagrindinis vaidmuo šioje kovoje su falsifikacijomis atitenka Rusijos ir Rusijos visuomenės atsparumo šioms falsifikacijoms vystymui. “Mums nereikia karo, mums reikia pergalės”, – tokia nuomonė buvo daug kartų išreikšta salėje.

Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis