Jungtinės Amerikos Valstijos – Blogio imperija. JAV visame pasaulyje kelia chaosą, rengia valstybinius perversmus, naikina nacionalinius suverenitetus, sukuria nacionalinėse valstybėse savo 5 kolonas, kurių rankomis žudo vietinius etnosus. JAV negali fiziškai okupuoti viso pasaulio, tačiau gali sukurti šalių viduje parazitines struktūras (pavz., Lietuvoje konservatoriai ir liberalai), kurios vykdo Vašingtono įsakymus ir veikia prieš vietines valstybes, tautas. Šiuo metu pasaulio nusikaltėlių ir teroristų valstybei JAV pagrindinis tikslas yra užgrobti Rusijos gamtinius išteklius. Šiam tikslui pasiekti JAV yra pasiruošusios išžudyti visus rusus ir visas tautas, gyvenančias Rusijos pasienyje. “Ciniška, but it works”…

Tobula šiuo metu siekiamybė Jungtinėms Agresorių valstijoms, NATO (Nacionalinei Amerikos Teroristų Organizacijai) yra situacija, kai visos šalys kariauja tarpusavyje, JAV pardavinėja visiems ginklus, niekas nekariauja su JAV – pasaulio Blogio imperija.

JAV hegemonija ir naujasis kolonijinis pasaulio perdalijimas

Kartu su Tarybų Sąjungos žlugimu ir vienapolio modelio sukūrimu, tarptautinė  JAV politika ėmėsi kurti pasaulinę hegemoniją  diegti savo dominavimą visose srityse nuo politikos iki kultūros. 1990 – 2000-ųjų pradžioje, nesulaikoma komunistinio bloko, agresyvi amerikiečių politika daugelyje šalių palaipsniui diktavo savo žaidimo taisykles, transliuodama savo vakarietiškas “vertybes”, naikino valstybių ekonomikas, paversdama jas savo žaliavinėmis periferijomis, su panieka ir cinizmu vertino kultūrines bei konfesines ypatybes tuose regionuose.

Tuo atveju, kai vietos politiniai lyderiai bandė priešintis, ar tiesiog nepripažinti JAV jėga primetamos sistemos, jie būdavo greitai pašalinami. Įvairiose pasaulio šalyse nuvilnijo “spalvotųjų” revoliucijų, sąjūdžių, maidanų banga, įvykdytų pagal vieną ir tą patį scenarijų, kurios rezultatas buvo valdančiojo elito nuvertimas ir valstybingumo praradimas.

JAV dominavimas virš daugybės suverenių valstybių, intervencija į jų vidaus reikalus kartu su oficialiu Amerikos prezidento  pareiškimu dėl amerikiečių tautos išskirtinumo, kalba apie naują  pasaulio politikos tendenciją – neokolonijinį  pasaulio perdalijimą, kuriame kolonistu siekia būti tik viena valstybė. Šios užduoties realizavimui naudojamas sudėtingas, tinklinio pobūdžio daugiapakopių technologijų rinkinys. Lenkija, Rytų ir Vidurio Europos, Pabaltijo šalys, Jugoslavija, Gruzija, Irakas, Tunisas, Egiptas, Libija, Ukraina – tai nepilnas sąrašas, valstybių, kur buvo pritaikytos tokios technologijos, paskandinusios tas valstybes, į taip vadinamą “valdomą” chaosą. Skiriamasis šiuolaikinės JAV geopolitikos bruožas yra nuoseklus netiesioginis kišimasis į kitų šalių vidaus reikalus ir po to sekantis latentinis poveikis silpniausioms gyvenimo sferoms dar labiau jas pabloginant, tam kad būtų destabilizuota situacija. Tokiu “minkštu” poveikiu pasiekiama maksimali sėkmė minimaliomis išlaidomis, užtikrinama organizatoriaus nedalyvavimo iliuzija įsiplieskiančiame chaose.

Režisuojamas chaosas ir nauja pasaulio tvarka

Valdomo chaoso technologiją amerikiečiai pasisavino iš tiksliųjų mokslų ir perkėlė į socialinę sferą dar 1970-aisiais metais, kai Vakaruose buvo išleista knyga “Tvarka iš chaoso. Naujas žmogaus dialogas su gamta”. Šioje knygoje, parašytoje naudojant daugiausiai fizikos ir chemijos žinias, chaoso samprata pateikiama kaip sudėtingų sistemų dinaminio nestabilumo pasekmė. Pagrindinė veikalo idėja yra ta, kad chaosas tai ne tik viską griaunanti jėga, bet taip pat ir tvarkos šaltinis. 1980-aisiais metais Amerikoje buvo aktyviai tiriamos ir vystomos ekonominio bei socialinio gyvenimo destabilizavimo teorijos sistemos tų šalių, kurios domino JAV. Patys chaoso kūrėjai stengėsi savo pačių sukeltą chaosą kontroliuoti, kurdami naują tvarką, atitinkančią jų interesus. Valdomo chaoso technologija buvo sukurta JAV, Njumeksiko valstijoje (New Mexico), Santa Fe institute, to paties pavadinimo miestelyje, netoli JAV branduolinio centro. Pentagono ir JAV valstybės departamento iniciatyva 1984 m. įkurtas institutas, kurio tikslas buvo valdomo chaoso teoriją adaptuoti geopolitiniams tikslams.  JAV valstybės departamento dėka buvo sukurta politinių procesų krizių valdymo ir stebėjimo grupė, be kurios įtakos, kaip teigia ekspertai, neapsiėjo kariniai-politiniai konfliktai Kalnų Karabache, Tadžikistane, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kosove ir kituose “karštuose taškuose”. Chaoso geopolitikos pagrindu tapo daugelio Vakaruose žinomų mokslininkų darbai. Tarp jų itin svarbią vietą užima Džinas Šarpas, “neprievartinių veiksmų kaip karo metodikos” centro steigėjas . Jis pasaulyje išgarsėjo savo “nesmurtinio karo teorijos ir praktikos” knygomis . Tarp jų populiariausios yra: “Nuo diktatūros iki demokratijos” ir “198 nesmurtinių veiksmų metodai”, kurios buvo išverstos į dešimtis kalbų ir yra naudojamos kaip praktiniai vadovai organizuojant “spalvotas” ir “aksomines” revoliucijas visame pasaulyje.

“Valdomo” chaoso technologija yra sudėtingas sisteminis mechanizmas, kurio elementai, susiję tarpusavyje pačiais neįtikėčiausiais būdais, o jų naudojimo rezultatai gali būti daugiakryptės eigos variacijos. Ši technologija, nepriklausomai nuo regiono, naudoja šiuos elementus: informacinis karas, kibernetiniai išpuoliai ir šnipinėjimas, korumpuota valdžia, etninių ir religinių grupių konfliktų skatinimas, įvairių tipų sektų palaikymas, anti-vertybių sklaida, nacionalinių ir kultūrinių vertybių erozija visuomenėje. “Minkštosios” agresijos tikslas yra performatuoti nepalankią valdžią, masiškai pakeisti žmonių sąmonę, mažinti piliečių atsparumą ir organizuotumą, formuoti visuomenę su ištrinta atmintimi.

 Tautos kultūrinio-semantinio kodo sulaužymas

Analizuojant “valdomo” chaoso technologiją, kaip pasaulinio mąsto grėsmę šiuolaikinei pasaulio tvarkai (kai kurie ekspertai jau dabar prilygina šią technologiją masinio naikinimo ginklui), reikėtų išskirti pagrindinius jos taikymo praktikoje etapus. Taigi, pirmajame etape yra vykdomas kultūrinio-semantinio tautos kodo pakeitimas, visuomenėje platinamos ir diegiamos netikros vertybes. Prisidengiant gražiomis laisvės, liberalizmo, demokratijos ir tolerancijos idėjomis, iš tautos sąmonės  išplaunamos, ištrinamos šiai konkrečiai tautai esminės vertybės, kurios palaiko tokios etninės socialinės sistemos vientisumą. Pagrindinis smūgis diegiant tokias destruktyvias idėjas visų pirma tenka jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių grupėms, nes jie, viena vertus, yra atviresni informacijos poveikiui, kita vertus, – šias gyventojų grupes lengviau, jeigu reikia, išvesti į mitingus ir protestus. Todėl pagrindiniai  “valdomo” chaoso organizatorių taikiniai yra šie: perimti švietimo sistemų kontrolę, pakeisti mokymo programas moksleiviams ir studentams, platinti “teisingas” knygas, parašytas pagal norimą koncepciją. Tokios priemonės ne tik sugriauna vieningą  mokinių žinių sistemą, bet ir juodina, menkina nacionalinę tautos istoriją. Ryškus to pavyzdys gali būti Rusijos istorijos mokykliniai vadovėliai, išleisti su Soroso fondo parama ir aktyviai platinami pirmaisiais demokratijos dešimtmečiais Rusijoje. Šie istorijos vadovėliai sąmoningai yra tiesiog persotinti klaidomis, mitais, ir atvirai teigia moksleiviams, kad visi Rusijos gyventojai – yra blogi žmonės, kad visa Tėvynės istorija – nesėkmių ir gėdos grandinė,o kaip sektinas pavyzdys yra, žinoma, Vakarų civilizacija, “vartotojų visuomenė” [6].  Rusijos istorinės visuomenės pirmininkas, profesorius V.V. Kargalov sakė:  “Šiuose “vadovėliuose” sąmoningai niekinama Rusijos istorija, kuri “ištirpsta” civilizacijos istorijoje.” Kitais atvejais, istorija gali būti mitologizuojama, kaip tai atsitiko su vadovėliais Ukrainoje, kuriuose nežinia kaip atsirado lig šiol  niekam negirdėta ir nežinoma ukrų etninė bendruomenė, o Zaporožės kazokai neva paminėti pačioje Biblijoje?!. Lietuvoje, kaip ir kitose Pabaltijo valstybėse, buvo suklastota ir tautine nesantaika persotinta santykių su Rusija bendra istorija, ypatingai žiauriai yra šmeižiamas tarybinis Lietuvos laikotarpis, kuris, atidžiau pažiūrėjus, iš tiesų yra Lietuvos „aukso amžiaus“ laikotarpis, tačiau prieštarauja bendrai Lietuvos neokolonizacijos koncepcijai, todėl buvo uždraustas įstatymu, kaip labai nepatogus lietuvių vietiniams kolaborantams ir todėl paskelbtas „nusikalstamu“, kurio tyrinėjimas yra prilyginamas nusikaltimui. Ši istorijos tyrinėjimų draudimų praktika nėra nauja, ja sėkmingai ir pelningai naudoja Holokausto industrijos beneficiarai.

Dar vienas galingas poveikio visuomenės sąmonei kanalas yra žiniasklaida: vykdomas masinis sąmonės ir pasaulėžiūros restruktūrizavimas naudojant agresyvų poveikį šiuolaikinėmis informacinėmis ir sociokultūrinėmis technologijomis, visos asmens dvasinės sferos manipuliavimas. Ekranuose, radijuje, laikraščiuose, internete nuolat įkyriai šmėsčioja to paties kirpimo laidos, prekių bei paslaugų reklamos, beatodairiška vartotojiškumo ir hedonizmo propaganda. Svarbios problemos ir intelektualinės laidos pamažu nyksta iš transliacijų grafiko arba nukeliamos į naktį. Visa tai per ilgą laiką sukelia tautos bukumą, skatina nekritišką mąstymą ir pasmerkia lengvai įtaigai. Ypatingas dėmesys yra skiriamas tolerancijos, kaip negebėjimo ir nenoro pasipriešinti išorės įtakai, paklusnaus pasirengimo priimti bet kokias idėjas ir elgesio modelius bei tapatinti juos su savo nacionalinėmis vertybėmis, ugdymui. Pati tolerancija yra pateikiama kaip tam tikro laipsnio fetišas, į kurį nepagarbus požiūris neišvengiamai priklijuos žeminančią etiketę ir transformuos į pajuokos objektą. Tai yra pilnavertis pasaulinis informacinis-psichologinis karas, per kurį pasiekiamas tautos solidarumo kultūros sunaikinimas, įdiegiamas pinigų ir social-darvinistinių stereotipų žmogaus ir visuomenės kultas. Tokiu būdu, tautos masių gebėjimas priešintis vidaus ir išorės savivalei, bei gebėjimai mobilizuotis, vienytis, organizuotis bendrai kovai smarkiai mažėja. Visa tai sukuria specifinę atsipalaidavusios tautinės dvasios atmosferą, neigiančią valstybę ir tautines-kultūrines tradicijas. Būtent tokiomis sąlygomis pakankamai patogiai jaučiasi įvairūs ekstremistiniai – nacionalistiniai, fašistiniai ir pan., – judėjimai, kuriuos kontroliuoja valdomo chaoso organizatoriai.

Po to, kai visuomenės sąmonė suminkštėja, užsipildo alternatyviomis idėjomis ir vertybėmis (dažniausiai vartojimo vertybėmis), “valdomo” chaoso vadeivos pradeda antrąjį savo technologijų įgyvendinimo etapą. Per žiniasklaidą, įvairias instancijas ir socialinių apklausų rezultatus pradedama aktyviai transliuoti piliečių politinio nestabilumo idėja. Visuomenėje nuolat sklando idėjos apie tai, kad rinkimų rezultatai jau iš anksto žinomi, nulemti seniai iki jų paskelbimo, politinės partijos ir judėjimai didžiąja dalimi yra tik pigi butaforija, svarbų vaidmenį visose ekonomikos ir socialinio gyvenimo valdymo srityse atlieka korumpuoti pareigūnai, o nevyriausybinės organizacijos beveik neturi įtakos socialiniams procesams, valstybė nesuteikia normalių gyvenimo sąlygų savo piliečiams, ignoruojamos pagrindinės konstitucinės teisės. Realiame gyvenime paminėti momentai taip pat randa sau patvirtinimą, kas tik dar labiau sustiprina poveikį žmogaus sąmonei. Visa tai sukelia apolitiškumo, apatijos ir nusivylimo jausmus. Psichologijoje, tai vadinama “išmoktu bejėgiškumu.”

Antrasis etapas:

„išmokto bejėgiškumo“ ir depopuliacijos strategija

                 Jeigu žmogų pastatyti į priverstinio bejėgiškumo situaciją, kurioje nuo jo sprendimų ir veiksmų niekas nesikeičia, žmogus labai greitai išmoksta tokio bejėgiškumo ir atsisako bet kokių pastangų savo padėčiai pakeisti. Priešingas bejėgiškumo jausmui rezultatas gali būti kerštinga agresija, kuri skatina piliečius nusikalstamiems veiksmams. Įsijungia kolektyvinio nebaudžiamumo mechanizmas, kuris pasireiškia formule „kodėl valdininkui galima, o man ne?“. Idėjinis pliuralizmas (daryk , ką nori, viskas galima), etinių principų neapibrėžtumas, žymus materialinio vartojimo siekių užaukštinimas ir sureikšminimas, ypač elito tarpe, įtakos ekonomikos valdymui praradimas – visa tai yra „valdomo chaoso“ komponentai, kurie duoda galutinį rezultatą – šiuo metu dar egzistuojančių nacionalinių valstybių, tradicinių kultūrų ir civilizacijų demontavimas.

„Valdomas chaosas“ savo pradiniuose etapuose paprastai pasiekia tam tikrą demografinį rezultatą – gyventojų, kurie nedomina naujosios pasaulio tvarkos organizatorių, skaičius stipriai sumažėja.   Liberalios ekonominės reformos posttarybinėje erdvėje sukėlė demografinę katastrofą, kuri pasireiškė gimstamumo mažėjimu ir mirtingumo ženkliu padidėjimu. Seksualinė revoliucija, hedonizmo ir vartotojiškumo propaganda, individualizmas žymiai sumažino gimstamumą. Socialinis darvinizmas ir abejingumas artimo nelaimėms atima iš žmonių valią gyventi bei skatina mirtingumo augimą. Susiformavęs milžiniškas nuskurdusių žmonių, benamių ir valkatų socialinis dugnas sukūrė savotiškos „eutanazijos“ nepasotinamą mechanizmą – šių socialinių grupių žmonės miršta ypatingai greitai. O „dugnas“ įtraukia vis naujus kontingentus.

 Naujo elito sukūrimas

Formuodami politinį absenteizmą ir pakirsdami kultūrinį – civilizacinį nacijos pamatą, tuo pačiu metu paraleliai „valdomo“ chaoso organizatoriai pradeda trečiąjį savo technologijos etapą – užvaldo ekonomikos reguliavimo svertus ir išaugina šalių viduje jų kontroliuojamą ekonominį elitą. Šis tikslas yra įgyvendinamas šalies ekonomikoje aktyviai įdiegiant transnacionalines korporacijas, nusikalstamus transnacionalinius sindikatus, kurie yra kontroliuojami valdomo chaoso technologijos iniciatorių. Dažniausiai tai vyksta ekonominių procesų globalizacijos priemonių pagalba, integruojant nacionalines valstybes į įvairias tarptautines ekonomines organizacijas, kuriose nacionalinės valstybės niekada netaps pilnateisėmis narėmis.

Ekonomikos analitikų tyrimų rezultatai rodo, kad galingųjų valstybių ekonomikos augimas pasiekiamas ne dėl gamybos vystymosi, o dėl turto tarp stipriųjų valstybių ir „trečiojo“ pasaulio šalių perskirstymo galingųjų naudai. Tai yra pasiekiama staigiai ir stipriai susilpninant nacionalinę valstybę (paprastai  tai daroma valstybę smaugiant finansiniais kreditais), visų rūšių nacionalinių gamybos priemonių ir resursų, ypač gamtinių, nusikalstamai grobikiško privatizavimo ir supirkimo būdu. Tuo pačiu metu ir pati nacionalinė valstybė, spaudžiama tarptautinių finansinių institutų (TVF, PB ir pan.), tampa tokios antinacionalinės, antiliaudinės globalizacijos įrankiu ir vykdo savo nacionaliniams interesams prieštaraujančią ekonomikos privatizaciją, mažina išlaidas socialinėms programoms ir , ypač svarbu, mažina finansavimą tokioms savo pačios išgyvenimą palaikančioms nacionalinėms sritims kaip mokslas, švietimas ir kultūra. Kad galima būtų pasiekti maksimalų rezultatą šiame etape šalies viduje būtina suformuoti liberaliai nusiteikusių vadybininkų – tiek valstybės valdymo, tiek stambaus verslo srityje, – grupę, tokią vietinę ypatingai ciniškų, siaubingai amoralių parazitų grupelę, kurios pagrindinės funkcija, gyvenimo tikslas ir prasmė yra – pardavinėti Tėvynę. Ir kokiais respektabiliais ir „patriotiškais“ šitie niekšai save nebandytų parodyti – jie yra tik globalaus žaidimo tinklo figūros, funkcijos, vykdytojai.

Kaip nurodo ekspertai, žmonės, sudarantys šiuolaikinio pasaulio aukščiausią ekonominę klasę, gyvena ne savo šalyse, bet penkių žvaigždučių viešbučiuose ir uždarose rezidencijose, o jų bendrus interesus saugo samdomos privačios armijos. Naujoji savininkų ir vadybininkų globali klasė kovoja prieš susiskaldžiusias valstybinėmis sienomis visuomenes ne tik būdami savininkais ir vadybininkais, bet ir tuo pačiu metu būdama vieninga globalinė pasaulinė struktūra. Šita dominuojanti klasė nėra susijusi tvirtais saitais su kokia nors viena šalimi ar socialine grupe. Didžioji dalis liberalų save suvokia ne savo šalies piliečiais, o dalimi globalinės valdančiosios klasės. Tokios transnacionalinės padėties įtakojama ši klasė savo savanaudiškus interesus iškelia aukščiau silpnos valstybės interesų ir  savęs nebesieja su jokia nacionaline ar kultūrine bendrija apskritai.

M.Deliagino nuomone, aukščiausi valstybės valdymo elito atstovai save identifikuoja ne kaip tam tikros tautos, nacijos, etninės kultūros atstovais, išeiviais iš etninės-kultūrinės grupės, o kaip globalios valdančiosios klasės elementus, savotiškais viešpačiais, išrinktaisiais. Todėl jie labai lengvai atsisako pareigos valdyti jiems patikėtus nacionalinius interesus būtent tos tautos, kuri juos paskyrė atstovais, nacionalinių interesų naudai, įstatymais apibrėžtos pareigos juos ginti ir saugoti, ir eina tarnauti globalinių kapitalo tinklų, kurie vienija įvairių pasaulio šalių transnacionalinių finansinių, politinių ir technologinių struktūrų verslo interesus ir galutinai praranda ryšį su viena ar kita valstybe. Mažeikių naftos-Viljams afera, Telekomo, Ignalinos atominės elektrinės, laivyno sunaikinimo, Būtingės suskystintų dujų terminalo, Independence aferos, Snoro ir ūkio bankų vagystės, žemės ūkio sunaikinimo, LEO-LT ir kitos tautos dviejų kartų darbu sukurto turto vagystės, įvykdytos valdančio proamerikietiško „elito“ tik keletas pavyzdžių, kurie puikiai iliustruoja valdančiojo elito, globalinio kapitalo tarnų parsidavėliškumą ir nusikalstamą antiliaudinį pobūdį. Liberalizmas yra psichikos sutrikimas savanaudiškumo ir vartotojiško godumo pagrindu, kapitalizmas yra nusikaltimas prieš visuomenę. Tokiu būdu, toks valdymo modelis yra sąmoningai vykdomas nusikalstamas būtiniausių gyvybinių visuomenės, susiklosčiusių ir viešai deklaruojamų tam tikroje valstybėje, interesų nepaisymas, tautos interesų pardavinėjimas, o reikalui esant, kai melaginga propaganda nebepajėgia paslėpti parsidavusio kompradorinio elito nusikalstamo godumo, visuomenės teisėtų interesų slopinimas ir aktyvistų represavimas. Rinkos santykiai yra pakeičiami globalinio verslo nerašytomis taisyklėmis, o nacionaliniai interesai pajungiami globalinio kapitalo pelno padidinimui, nors tai ir reiškia nacionalinių ekonomikų mirtį. Antinacionalinių politinių-ekonominių elitų, aptarnaujančių globalinio kapitalo verslo interesus, paruošimo (ugdymo) sistema yra vienoda ir ta pati, nepriklausomai nuo regiono, kur yra pritaikoma valdomo chaoso technologija. Įtakos agentų tinklo, užtikrinančio valdomo chaoso procesų ir vėliau sekančios kontrolės mechanizmo vietoje funkcionavimą, kūrimas prasideda dar aukštųjų mokyklų absolventų atranka, verbavimu ir jų siuntimu stažuotis į JAV universitetus, kur jiems yra suteikiamos būtinos įmonių ir atskirų liaudies ūkio šakų būklės analizės žinios, kurios vėliau bus panaudotos nacionalinės ekonomikos privatizavime, siekiant jas perduoti pusvelčiui ar nemokamai transnacionalinių korporacijų nuosavybėn.

Tokie studentai pradžioje paprastai tampa aukštųjų mokyklų dėstytojais, kokio nors Lietuvos Laisvosios rinkos instituto „ekspertais“, o tada sklandžiai užima aukštas pareigas vyriausybėje, kai kurie iš jų gauna galimybę ir tampa oligarchais. Tokio personalo kadrų atranko etape yra labai svarbu, kad tokiee žmonės būtų neturtingi, protingi, ciniški, godūs ir kosmopolitiški. Jų karjera taip pat turi įtikinti statistinį pilietį liberalios ekonomikos pranašumo idėja, tokie „menedžeriai“ mėgsta pasakoti apie savo neeilinius sugebėjimus, išskirtinumą, kaip jie patys savo gabumų ir darbo dėka pasiekė vartotojiško rojaus aukštumas, nors iš tiesų jų sėkmės istorija yra žmogiškųjų ydų, niekšybės triumfo istorija. Tokios Pelenės istorijos liberalios versijos kartu įtikina ir patį „menedžerį“, kad jis yra aukštesnis už visus kitus, žemesnius savo bendrapiliečius, todėl jo egocentrizmas suteikia jam teisę pardavinėti savo bendrapiliečių teisėtus interesus, daryti nusikaltimus prieš visuomenę ir tarnauti valdomo chaoso architektams, globalinio kapitalo rykliams. „Nieko asmeniško, tik verslas“ , mėgsta kartoti jie. Ir daro nusikaltimus, kadangi, liberalo supratimu, bet koks nusikaltimas, už kurį nereikia atsakyti, yra tik sėkmingas verslas. O išvengti atsakomybės už nusikaltimus galima tik vienu būdu – kai sukuriame nusikalstama politinė visuomenės organizacija, kurią valdo nusikaltėliai. Ir valdomo chaoso architektai. Jie neprivalo mylėti Tėvynę ir stengtis vardan savo šalies. Jie neprivalo saugoti, ginti ir šviesti savo tautą, jai padėti, tarnauti jai. Tokie žodžiai kaip “sąžinė”, “patriotizmas”, „garbė“, “pagalba” yra išbraukiami iš šių „patriotų“ žodyno, sąmonės ir tampa keiksmažodžiais, kadangi trukdo tarnauti jų viešpačiui Doleriui. Jie privalo mylėti tik save, savo būsimas vilas ir jachtas. Kiti iš jų gali mylėti savo beprotiškas idėjas ir būsimas Nobelio premijas. Tokie “Čikagos berniukai” turėtų vengti viešumo, populiarumo ir siekia įtakoti ne žmones, o savo tiesioginius viršininkus, oficialius valdytojus. Jie yra dogmatiškai atsidavę, ištikimi “išvalstybintos ekonomikos”, “laisvosios rinkos” idėjai ir liokajiškai paklusnūs užjūrio bosams ir tarptautinėms finansinėms organizacijoms. Ant kurių altoriaus jie net nesusimąstydami aukoja savo šalių interesus, bendrapiliečius, tautos, valstybės ateitį…

 

Strategija “rinka prieš ideologiją”

Vienas iš “valdomo” chaoso teorijos kūrėjų S. Mann‘as, kuris pats asmeniškai dalyvavo daugelyje jo paties sukurtų įtampos įvairiose pasaulio šalyse židinių, „chaoso sukūrimo“ mechanizmą įvardino kaip „aktyvią pagalbą demokratijai ir rinkos reformoms“ bei „ekonominių standartų kėlimą ir poreikių ištekliams didinimą, kurie išstumia ideologiją”. Taip, S. Mann‘o teigimu, vienoje ar kitoje teritorijoje yra tokios chaoso kūrimo priemonės:

  • liberalios demokratijos skatinimas;
  • parama rinkos reformoms;
  • gyventojų, ypatingai elito, gyvenimo ir vartojimo standartų pakilimas;
  • nacionalinių tradicijų, etninių vertybių ir ideologijos išstūmimas.

Nesunku pastebėti, kad visos šios veiklos kryptys buvo aktyviai įgyvendintos posttarybinėje erdvėje ir buvo visų „spalvotų” revoliucijų pagrindas.

Šalies ekonomikos valdymo pagrindinių svertų praradimas, šalies ekonomikos valdymo atidavimas globalinio transnacionalinio verslos struktūroms, tokioms kaip Tarptautinis Valiutos Fondas, Pasaulio Bankas, EPRB ir kt. ir perėjimas prie nacionalinės ekonomikos valdymo iš užsienio, Vakarų, neišvengiamai iššaukia staigų žmonių gyvenimo lygio kritimą, sumažina BVP ir sukelia masinį piliečių nepasitenkinimą, ir tai įtaigiai pademonstravo 1990 metais konservatorių, liberalų, socdemų įvykdyta nusikalstama prichvatizacija. Žiniasklaida aktyviai masinėje sąmonėje diegia vartotojiškos visuomenės idealus, vis didesnio kiekio prekių ir paslaugų įsigijimas , vartojimas tampa daugumai liberalių piliečių tampa jeigu ne gyvenimo prasme ir tikslu, tai bent jau labai svarbiu kasdienio gyvenimo atributu. Naujo modelio telefono, maksimalaus greičio interneto ar bet kokio kito elektroninio prietaiso, prabangos prekės įsigijimas tampa neatskiriamu asmens socialinės sėkmės rodikliu. Ekonominės situacijos pablogėjimas šalyje neišvengiamai iššaukia

vartotojiškos visuomenės nepasitenkinimą, psichologinę įtampą, kadangi toks pablogėjimas kai kuriems vartojimo vergams atima galimybę nuolat demonstruoti savo asmeninę sėkmę įsigyjant prestižinius niekučius. Kita vertus, tokia situacija dar labiau padidina įvairių socialinių grupių poliarizaciją, diferenciaciją visų pirma materialinės gerovės, turtinės nelygybės pagrindu. Esant (sukūrus dirbtinai) šioms sąlygoms „valdomo” chaoso technologija pasiekia ketvirtąjį savo etapą – kuriamos įvairiausios visuomeninės organizacijos, jaunimo judėjimai ir religinės sektos. Pagrindinis šio etapo uždavinys – kuo labiau suskaldyti tautą, supriešinti tarpusavyje skirtingas socialines   grupes visais įmanomais lygiais ir pagrindais – religiniu, etniniu, politiniu ar kultūriniu. Ir vidinės problemos, materialinis nepriteklius, bendrasis agresijos lygis sukelia dar didesnį problemos eskalavimą, dar didesnį visuomenės susiskaldymą ir dar didesnį chaosą. Visuomenėje bendrai gyvenančios skirtingos etninės bendruomenės prisimins senus, ilgai neišspręstus konfliktus ir abipuses  pretenzijas viena kitai, į nacionalinio konflikto rusenančią ugnį būtinai bus pridėta religinės nesantaikos pagimdytos nuoskaudos. Paaštrėja net toje pačioje konfesijoje rusenę prieštaravimai tarp skirtingų to paties tikėjimo šakų atstovų. Atsiranda įvairiausio plauko fašistinės ir nacionalistinės grupuotės, kurios pradeda pogromus. Visokie skinhedai, ultros, futbolo, krepšinio agresyvūs fanai, šauliai, ultrapatriotinės militarinės organizacijos, marširuojantys kolonomis nacionalistai, kurių veikėjai gali nužudyti menininką Užupyje tik dėl netinkamo, jų nuomone, klausimo, yra tokio chaoso sukurti produktai, pirmosios demoversijos, kurių realią grėsmę „valdomo“ chaoso architektai tik demonstruoja kol kas. Socialinios nestabilumo, krizės ir globalizacijos sąlygomis prasidėjo intensyvi etninė migracija iš Rytų šalių, paverstų humanitarinės katastrofos zonomis tų pačių „valdomo“ chaoso architektų, kuri sukūria dar vieną uždelsto veikimo  etninių konfliktų bombą. Šias „valdomo“ chaoso priemones įgyvendinus praktikoje situacija gali tapti nebekontroliuojama ir bet kuriuo metu sukelti etninio karo visų prieš visus situaciją ir tokiu būdu sunaikinti dideles tautas ir valstybes.

Eksportuotos sektos prieš tradicinius tikėjimus

“Valdomo” chaoso technologijos įdiegimo proceso metu tradicinės konfesijos yra performatuojamos. Tai daroma masiškai įvežant į šalį svetimas vietinei tradicinių konfesijų aplinkai įvairias totalitarines sektas (evangelistus, Jehovos liudytojus, tikėjimo žodžius, scientologus ir kt.)  Šių tyčia eksportuotų tikėjimų adeptai sparčiai kyla valdžios laiptais, daro karjerą valdymo struktūrose. Tai dažniausiai sutinkama praktika katalikiškose valstybėse. Pavyzdžiui, dažnai spaudoje pasirodo pranešimai apie tai, kaip vienas ar kitas staiga ir netikėtai pralobęs valdančios partijos funkcionierius, ministras, meras buvo pastebėtas lankantis pamaldas vienos ar kitos sektos maldos namuose ir tai nėra atsitiktinis reiškinys, – tai yra „valdomo“ chaoso technologijos dėsningas rezultatas.

Tokie veikėjai greitai baigia mokslus abejotinos krypties ir reputacijos verslo mokyklose, daro svaiginančią karjerą valdžios struktūrose. Visi puikiai žino, kad netradicinės konfesijos, sektos, tikėjimai, Lietuvoje, kaip ir visoje buvusios Tarybų Sąjungos įtakos erdvėje, yra plačiai paplitusios. Mažiau žinomas yra faktas, kad visi šie „tikėjimai“ – Dianetikos mokykla, Krišnos Sąmonės bendrija, Saijentologų bažnyčia ir kt. – buvo eksportuoti daugiausiai iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Bet kuri totalitarinė sekta visada siekia savo sektų narius atskirti nuo  visuomenės, juos išskirti, išaukštinti juos virš kitų piliečių ir tokiu būdu griauna, fragmentuoja ir dezintegruoja visą visuomenę.

Visuomenės atomizacija

Ketvirtajame “valdomo chaoso” technologijos etape  siekiama maksimaliai sunaikinti, apsunkinti  komunikacinius  ryšius tarp visuomenės narių. Tai pasiekiama realizuojant šias užduotis:

– individualizavimas per neoliberalizmą, visuomenės suskaldymas, žmogaus atskyrimas nuo bendruomenės socialiniuose tinkluose, kuomet sukuriama tik plataus bendravimo rato iliuzija;

– ryšių su artimiausia socialine aplinka nutraukimas dalyvavimo kultinių masinių organizacijų veiklos imitacijoje, didžiosios gyventojų dalies gyvenimo kokybės pabloginimas;

– šalies vidaus transporto magistralių išardymas, lėktuvų bilietų pabranginimas, dėl ko atokesnių regionų gyventojai yra atskiriami, uždaromi savo “mažoje gimtinėjė” ir tai iš jų atima bendrumo su savo bendrapiliečiais iš kitų regionų jausmą;

– religinių konfliktų ir etninės nesantaikos tarp skirtingų grupių kurstymas ;

– pernelyg didelis visuomenės pasidalijimas į turtingus ir vargšus, komunikacinių barjerų tarp šių grupių sukūrimas;

– mokamos elitinio švietimo sistemos, prieinamos tik labai siauram asmenų ratui, sukūrimas.

Sociologijoje yra sąvoka anomija, kuri suprantama kaip socialinė patologija, – tai visuomenėje atsiradęs ryšių tarp žmonių susilpnėjimas ir visuomeninių institutų dezorganizacija dėl moralinių vertybių devalvavimo, tradicinių tautinės kultūros formų nykimo, masinio amoralaus ir nusikalstamo elgesio dominavimo. Tai būsena, kai didelė dalis visuomenės narių sąmoningai pažeidžia nusistovėjusias etikos normas ir taisykles. Didelės socialinės grupės visuomenės anomijos būsenoje praranda savo ryšį su visuomene, įvyksta tokių grupių narių atsiskyrimas, atsiribojimas nuo kitų, savojo egocentrizmo pabrėžtas eksponavimas demonstratyviai, tokie marginalai atvirai niekina tradicines socialines normas ir vertybes. Prie prezidentūros neseniai visiems teko stebėti kaip žinomo glamūrinio pseudožurnalisto paraginti etiškai degradavę neoliberalai surengė parodomąją apsirijimo akciją priešais badaujančių žmonių palapines. Santūri valdžios reakcija į tokį išsigimėlišką neoliberalų išpuolį, į tokią neoliberalų panieką, neapykantos nusikaltimą prieš tradicines lietuvių tautos vertybes „alkaną pamaitink, vargstantį paremk“, tik patvirtina – valdžia yra kontroliuojama „valdomo chaoso“ architektų, JAV, Vakarų globalistų, valdžia yra antiliaudinė, neteisėta.  Ypatingai tai jaučiasi viešoje erdvėje, kai absoliuti dauguma tradicines vertybes puoselėjanti visuomenės dalis buvo išstumta iš viešos erdvės, nustumta į informacinės erdvės pakraščius, nusikaltėliai buvo paskelbti didvyriais, globalistų interesams tarnaujantys niekšai triumfuoja ir mėgaujasi savo nebaudžiamumu, socialiniuose tinkluose siautėja antiliaudinės valdžios sukurtos dešiniųjų proamerikietiškų išsigimėlių gaujos, grupės, tyčiojasi, daro neapykantos nusikaltimus, o „valdomo chaoso“ architektų sukurta teisėsaugos sistema taiko represijas ne dešiniesiems nusikaltėliams, bet jų nusikaltimų aukoms. Nebaudžiama dešiniųjų niekšybė dauginasi geometrine progresija ir sukuria dar vieną „valdomo chaoso“ pragaro ratą. Socialinės padėties nestabilumas, miglota, neužtikrinta ateitis, solidarumo su kitais bendrapiliečiais jausmo praradimas skatina antivisuomeninį elgesį, skatina bendražmogiškosios etikos, socialinių institutų ir visos valstybės eroziją.

Radikalizacija ir revoliucija

Po to, kai pasauliniu ir regioniniu lygiu pavyko sukurti „kritinę situaciją“ politikos, teisėsaugos, finansų, ekonomikos, religijos, komercijos, informacinių ryšių, švietimo ir aplinkosaugos  srityse, “valdomo chaoso” technologija pereina į penkta etapą – šalyje pradedamos skatinti revoliucinės nuotaikos, kuriama revoliucinės įtampos situacija. Pagal JAV, Didžiosios Britanijos neokolonizatorių parengtas valstybių destabilizavimo technologijas paskutiniais dešimtmečiais įvykdytos  dauguma „teisingų“ revoliucijų – sąjūdžiai, maidanai, tahrirai, arabų pavasariai ir pan. – vyko pagal vieną scenarijų: viskas prasideda dėl labai nereikšmingos priežasties (sakykime, elektros kainų tarifai kur nors Jerevane, Armėnijoje nepatinka, mokėti apskritai niekas nemėgsta) kokioje nors pakankamai turtingoje šalyje su stabiliu politiniu režimu valdžioje. Šis mažareikšmis protestas dėl absoliučiai nereikšmingos priežasties žaibiškai gauna paramą (politinę, diplomatinę, informacinę, finansinę) iš JAV, ES, Vakarų ir kartu jų grasinimus valdžiai tarptautine blokada, kategoriškus raginimus nenaudoti smurto  prieš „demokratinius” revoliucinius judėjimus. Organizaciniu požiūriu kyla poreikis konsoliduoti skirtingas jėgas ir nukreipti jas prieš esamą valdžią, destabilizuoti padėtį šalyje  kokio nors kriminalinio nusikaltimo pagrindu, sutelkti radikalių nacionalistų, totalitarinių sektų pasekėjų, agresyvių sporto fanų, asocialių jaunimo grupių, studentų organizacijų atstovus protestiniam judėjimui, diskredituoti valstybės institucijas, ypatingai jėgos struktūras ir valstybės saugumo pajėgas. Chaoso organizatoriams yra labai svarbu sukurti valdžios struktūrose ar opozicijoje kritinę masę proamerikietiškų ar provakarietiškos marionečių, kaip, pavyzdžiui, tai buvo daroma 1990 metais Pabaltijyje, “spalvotų” revoliucijų metu Gruzijoje ir Ukrainoje. „Valdomo chaoso“ pagrindinės geopolitinės doktrinos nuostatos destabilizuojamos šalies politinėje situacijoje reikalauja:

  • suvienyti tam tikram laikotarpiui skirtingus politinius judėjimus, kurie reiškia savo nepasitenkinimą esama politine sistema ir teisėta vyriausybe;
  • pakirsti šalies lyderių pasitikėjimą savo jėgomis ir pasitikėjimą kariuomenės, saugumo tarnybų ir kitų teisėsaugos institucijų lojalumu;
  • tiesiogiai destabilizuoti padėtį šalyje, skatinti protestines nuotaikas, šiuo tikslu pasitelkti net kriminalinius nusikaltėlius ir radikalias nacionalistines grupuotes (islamo pasaulyje tam naudojamos radikalios islamistų organizacijos, vahabitai), kad būtų sukelta panika ir nepasitikėjimas vyriausybe;
  • organizuoti teisėtos valdžios ir vyriausybės pakeitimą “demokratiškų” rinkimų, ginkluotų provokacijų ar kitais būdais.

Kalbant apie “valdomo“ chaoso technologiją, būtina suprasti, kad jos pagrindą sudaro, pirmiausiai, realiai esantis šalyje visuomenės nepasitenkinimas, efektyvių bendradarbiavimo, komunikacijos tarp valdžios ir visuomenės ryšių nebuvimas, kai gyventojų neigiama savijauta sukelia socialinį diskomfortą. Esant šioms sąlygoms suformuojama tam tikra organizacinė, mobilizuojanti, aktyvi grupė, savotiškas „revoliucinių“ idėjų generatorius ir ruporas, kuris daro įtaką politiniams procesams. Tokia grupė yra savotiškas  “revoliucinių nuotaikų inkubatorius”, (pvz., opozicinė inteligentija, jaunimas ar radikali revoliucinė grupuotė). Ši grupuotė, tiesiogiai vadovaujama specialiųjų tarnybų iš JAV, ES, UK ar minėtų šalių ambasadų darbuotojų, objektyviai iš esmės atlieka “penktos kolonos” vaidmenį. Būtinai yra užvaldomi nuolat veikiantys informaciniai ir ryšių kanalai (televizija, radijas, spauda, socialiniai tinklai ir pan), per kuriuos intensyviai ir efektyviai į visuomenę transliuojamos „valdomo chaoso“ organizatoriams naudingos idėjos (liberalizmas, nacionalizmas, fašizmas, religinis fanatizmas ir pan. ideologijos, griaunančios stabilumą šalyje).

Idėjos „esama valdžia yra neteisėta“ generavimas

Siekiant išvesti į gatves daugybę skirtingų, susiskaldžiusių, dažnai apolitiškų žmonių mases į miestų gatves, siekiant radikalizuoti jų nuotaikas iki gatvės maišto lygio, yra aktyviai visais įmanomais būdais ir priemonėmis diegiama masinėje sąmonėje valdžios nelegitimumo idėja. Valdantysis elitas yra paskelbiamas tautos priešais, kuriuos būtina nušalinti nuo valdžios. Neišvengiamai atsiranda visuomenės suskirstymo į “savus” ir “svetimus, priešus” idėja,, kur pastarieji visi, kurie prieštarauja revoliucinės kovos idėjai, jos eskalavimui. Dėl tokio suskirstymo visuomenėje, masinėje sąmonėje kyla baimė likti madingos tendencijos, kuri save išreiškia triukšmingai, rėksmingai, įžūliai ir žymiai garsiau nei tradicinės valdžios šalininkai. Tapti balta varna minioje ryžtasi ir nori nedaugelis, tuo labiau, kai yra reali fizinio susidorojimo su tokiais atskalūnais grėsmė. Minioje labai greitai imasi rastis ir daugintis revoliucinio judėjimo simboliai ir lozungai (rožės ir vėliava su kryžiumi Gruzijoje, sugniaužto kumščio simbolis Jugoslavijoje, Egipte, masinis kolektyvinis jaunimo šokinėjimas su šūkiu „kas nešokinėja, tas maskolis“ – Ukrainoje). Informacinėje erdvėje diegiamas neišvengiamos pergalės ir visos visuomenės džiaugsmingo atgimimo (Lietuvoje taip ir vadinosi judėjimas – Atgimimas) tuoj pat po šios pergalės prieš valdžią perspektyva. Visa tai emociškai labai įaudrina minią, masės visiškai praranda gebėjimą kritiškai suvokti realybę ir atsiranda kolektyvinis, lengvai valdomas mąstymas, vadinamas „bandos jausmas“. Formulė “mūsiškiai – priešai” tampa nuolat veikiančiu interpretacijų šaltiniu, kuris chaoso kūrėjams leidžia bet kokį įvykį nukreipti chaoso kūrėjams reikiama kryptimi, maža to, chaoso kūrėjai įgyja galią kurti sau naudingus įvykius, režisuoti „spontaniškos“ revoliucijos scenarijų. Būtent šį tautos radikalizavimo etapą klaidingai ir neatsakingai vertina esami politinės valdžios lyderiai, paviršutiniškai suvokdami tai, kas vyksta, kaip eilinį nebrandaus jaunimo išsišokimą narkotinio ar alkoholinio apsvaigimo pagrindu. Toks valdžios lengvabūdiškumas ir delsimas paprastai sukelia labai liūdnas pasekmes. Valdžios delsimas teisėtai panaudoti jėgą kartu su  opozicijos išmaniai vykdoma informacine propaganda yra suvokiamas kaip valdžios silpnumo požymis ir dar labiau didina žmonių nepasitenkinimą. Kartu auga kiekvieno individo savęs sutapatinimas su “mūsiškiais“ (sąjūdiečiai, maidaniečiai ir pan.). Dabar būti jais tampa madinga ir prestižiška. “Mūsiškių“ skaičius auga kaip sniego lavina. Dar visai neseniai buvusi marginalinė neskaitlinga opozicijos grupė sparčiai auga ir į ją įsilieja vis daugiau šalininkų. Bet kokią valdžios nuolaidą ar jos išreikštą norą derėtis su opozicija minia suvokia kaip savo pergalę, kuri dar labiau padidina jos apetitą.

„Valdomo“ chaoso technologija remiasi giluminių sociokultūrinių veiksnių analize ir  jos pagrindu vykdoma sociumo destrukcija, visuomenę griaunančia veikla, kai tautoje sąmoningai kuriamas ir kurstomas  siekis naikinti, situacija tyčia įkaitinama, visas minios mąstymas koncentruojasi vienoje emocinėje jokių alternatyvų nepripažįstančioje dimencijoje „mūsiškiai ir priešai“. Nepasitenkinimas ir kaltinimai yra sinchronizuojami. Priešas tampa svetimos, nepriimtinos biologinės rūšies objektu ( koloradu, vatniku, titūšką, maskoliumi, komunistu, Kremliaus agentu, kafyru ir pan.)  ir tokiu būdu pašalinami bet kokie – etiniai ir visi kiti, – apribojimai taikomiems metodams ir mąstui kovoje su „priešu“, „patriotams“, „teisingiems“, „proamerikietiškiems“ , civilizuotiems“,  „demokratams“ išduodama operatyviniam laikui indulgencija visiems jų nusikaltimams ir nuodėmėms. Kaip teigė J. Gebelsas, “žydai išoriškai niekuo nesiskiria nuo žmonių, o iš tikrųjų jie nėra žmonės”. Šiame etape valdžia pati savo nevykusiais veiksmais skatina revoliucinio entuziazmo augimą: vis labiau prarandantis populiarumą ir pagarbą elitas darosi vis mažiau adekvatus, minios lyderių pozicijas užima patys atgrasiausi personažai. Ukrainos 2014 m. valstybinis perversmas, žmonių sudeginimas profesinių sąjungų rūmuose Odesoje ir Ukrainos armijos baudžiamosios  ekspedicijos prieš Donecko ir Lugansko civilius gyventojus yra tiesioginis tokių technologijų panaudojimo rezultatas.

Šiame etape svarbų vaidmenį atlieka socialiniai tinklai. Beveik visose šalyse, tapusiomis JAV „valdomo“ chaoso aukomis, operatyvinis minios valdymas buvo vykdomas siuntinėjant pranešimus apie ruošiamus mitingus ir kitas protesto akcijas per socialinius tinklus ir elektroniniu paštu, o taip pat į mobiliuosius telefonus. Čia būtina pažymėti, kad tokių tinklų kaip “Facebook”, “Twitter”, taip pat “Hotmail”, “Yahoo” ir “Gmail” valdymo serveriai yra Jungtinėse Amerikos Valstijose ir yra kontroliuojami atitinkamų specialiųjų tarnybų (CŽV, ANB, FTB ir pan), kurios turi prieigą prie visos jiems reikalingos informacijos. Toliau įkaitintai iki beprotybės miniai pakanka mažiausios nereikšmingos priežasties ar provokacijos, kibirkšties,  kuri uždegtų ugnį,  ir prasidėtų susirėmimai su teisėsaugos  organais, įsižiebtų visuotinis pilietinis konfliktas, civilinis karas. Kaip sako ekspertai, po kiekvienos “spalvotos” revoliucijos šalyje išlieka įsiaudrinusių, neadekvačių žmonių isteriškos bendruomenės, kurių nariai masiškai prarado gebėjimą kritiškai suvokti tikrovę, jie taip ir pasiliko toje iš JAV užvežtoje masinės psichozės būsenoje, pasaulyje. Tokie „sąjūdžio“ pagimdyti neadekvatai toliau griauna visuomenę aršiai kovodami už iš JAV jiems primestus interesus, agresyviai slopina bet kokį bendrapiliečių sveiko proto pasireiškimą, raginimą pamatyti katastrofišką „sąjūdiečių“ rankomis sukurtą realybę, jie yra ištikimiausi JAV marionetinio režimo šunys, o „valdomo“ chaoso režisieriai, kurie sąmoningai palaiko chaoso būseną kolonizuotoje šalyje, tokius mitologinėje tikrovėje gyvenančius „patriotus“ efektyviai išnaudoja  permanentinio karo „visų prieš visus“ nuolatiniai būsenai, „valdomo“ chaoso būsenai palaikyti. Tačiau neadekvatai dažnai nuoširdžiai tiki, kad jų prieš tautos nacionalinius interesus nukreipta destruktyvi, sumaniai iš JAV ambasados valdoma, veikla yra naudinga valstybei. „Valdomo“ chaoso technologijos dėka tyčia pagamintas tokios tautos neadekvatumas ir isterija šias tautas daro tiesiogiai priklausomomis nuo “demokratinių procesų“ sponsorių iš JAV. Lietuvoje, net praėjus 30 metų po sąjūdžio „spalvotos“ revoliucijos, vis dar yra kliedinčių, jog dėl visų nelaimių kalti juos valdantys slapti komunistai ir kagėbistai?! Atsikvošėkite pagaliau!! Netekę įgimto gebėjimo mąstyti alternatyviai, tautos nugrimsta į istorinę vaikystę ir savo noru tampa pusiau kolonijomis. Tokiu būdu formuojasi nauja pasaulinė kolonijinė imperija, kuri yra valdoma  informacinėmis technologijomis ir plečiasi „valdomo“ chaoso būdu.

Manipuliacijos jaunimu

Kaip jau buvo minėta anksčiau, paaugliai ir jaunoji karta yra aktyviai išnaudojami “valdomo” chaoso technologijoje. Šios amžiaus grupės psichologinės būsenos objektyvios savybės labai gerai pasitarnauja ir yra išanaudojami manipuliatorių masine sąmone poreikiams. Nekritiškas mąstymas, emocinis pasaulio suvokimas ir noras save išreikšti, pasirodyti tampa labai dėkinga dirva kuriant jaunimo rankomis chaosą visuomenėje. 2008 m. Jungtinės Amerikos Valstijos pradėjo kurti pasaulinį “Jaunimo judėjimų aljansą”. Šią organizaciją steigė ir finansavo Vakarai. Buvo suteikta visa įmanoma techninė ir organizacinę pagalba, buvo rengiami įvairiausi opozicinių jaunimo judėjimų mokymai ir koordinavimas pasauliniu mąstu, visų pirma – Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir buvusiose Tarybų Sąjungos respublikose. Pirmajame steigiamojo  susitikimo posėdyje, kuris vyko Niujorke, dalyvavo JAV Valstybės departamento pareigūnai, Tarptautinių santykių Tarybos nariai (CFR), buvę JAV Nacionalinio saugumo asociacijos agentai,  įvairiausių JAV saugumo, specialiųjų tarnybų, departamentų, fondų nariai, ekspertai, patarėjai, daugybė JAV transnacionalinių korporacijų atstovai, JAV globalinių mediaholdingų, internetinių tinklų, naujienų agentūrų, tokių kaip “AT & T“, Google, Facebook, NBC, ABC, CBS, CNN, MSNBC, MTV  ir kitų menedžeriai.  Susitikimo metu paskelbtame pareiškime apie Aljanso tikslus  sakoma, kad tai yra nekomercinė, pelno nesiekianti organizacija, skatinanti jaunus aktyvius žmones visame pasaulyje daryti didesnį poveikį pasauliui, aktyviau veikti. O iš esmės ši jaunimo „veikla“ yra nukreipta prieš savo nacionalinius suverenitetus ir padeda kolonizuoti savo valstybes pagal JAV kuratorių scenarijus ir JAV globalinio dominavimo vardan. 2009 m. H. Clinton, tuo metu dar JAV Valstybės sekretorė, aktyviai parėmė „Jaunimo judėjimų aljanso“ idėją, skyrė tam finansus. Aljanso steigėjai – buvęs Condolizos Rice patarėjas Džaredas Cohenas, šiuo metu “Google” top menedžeris, galingos Tarptautinių santykių Tarybos narys. Aljanso aktyvia partnere tapo ir žinoma Didžiosios Britanijos organizacija Quilliam, kurią įkūrė buvę Egipto politiniai kaliniai, nuteisti už bandymą įvykdyti valstybinį perversmą Islamo organizacijos Hizb-UT-Tahrir radikalai. Organizacijai buvo įteiktas Didžiosios Britanijos vyriausybės 1 mln. svarų sterlingų dydžio dotacija ir ši organizacija noriai ir glaudžiai bendradarbiauja su Anglijos specialiomis tarnybomis. Pagrindinis šio Aljanso uždavinys – parengti teorines rekomendacijas jaunimo organizacijoms, kaip griauti tradicines socialines organizacijas nacionalinių valstybių viduje ir rengti mokymus vietiniams jaunimo proamerikietiškiems „socialiniams aktyvistams“, kaip rengti protestinį judėjimą, o šalyse, kur jau „valdomas“ chaosas nugalėjo ir valstybė buvo sėkmingai JAV kolonizuota, palaikyti chaosą, terorizuoti, kartu su marionetiniais režimais, kitaminčius, slopinti išsivadavimo iš JAV kolonijinės priklausomybės judėjimus, tyčiotis iš sveiko proto nepraradusių, realiai savo šalį mylinčių patriotų, rengti provokacijas, bendradarbiaujant su marionetinėmis teisėsaugos ir saugumo struktūromis vykdyti susidorojimus su nacionalinio suvereniteto šalininkais, aktyvistais. Viena iš Aljanso dalyviai tapo Egipto opozicinė jaunimo organizacija “Balandžio 6”, kuri į “nesmurtinius protestus” gatvėse sukvietė tūkstančius ir siekė nuversti Egipto prezidento Hosnio Mubarako, ištikimo JAV vasalo, vyriausybę 2011 m. – pagal vieną iš JAV vykdomo „valdomo chaoso“ pamatinių principų, niekas negali būti saugus, net patys ištikimiausi vergai bet kada gali būti paaukoti kelyje į JAV globalinį dominavimą. Protesto technologijos pagrindu tapo nemokamų interneto tinklų panaudojimas, per kuriuos protestuotojų veiksmai buvo koordinuojami. Kaip pažymėjo vienas iš Egipto „revoliucinių“ įvykių dalyvių, protestų scenarijų rengė „Revoliucinė jaunimo taryba“, kurią sudarė tik 15 žmonių. Jie taip pat buvo ir jau anksčiau minėto jaunimo judėjimo „Balandžio 6“ nariais arba šalininkais. Socialiniai tinklai “Facebook” ir “Twitter” buvo šių jaunuolių naudojami ne  bendravimui tarpusavyje, bet tam, kad suklaidinti Egipto saugumo tarnybas. Kai atėjo diena “X”, Egipto saugumo tarnybos laukė protestantų visai kitose vietose, o jaunimo organizatoriai atvedė žmones į kitas vietas. Tik per penkias minutes, naudojant paprastus telefonus, jie sugebėjo sutelkti daugiau nei 300 žmonių (kvietimai buvo siunčiamai masiškai). Vienas iš protesto organizatorių Amr Salah žurnalistui papasakojo, kad jie privertė policiją nuolat skaidyti savo savo pajėgas ir taip ją klaidino. Dažnai protesto akcijoms įžiebti sąmoningai buvo pasirenkami skurdžiausi gyvenami rajonai, tokie kaip Kairo priemiestis Imbada, kur žmones, ypatingai jaunimą, buvo lengva nukreipti į protesto akcijas.

Diplomatinis presingas

Po to, kai valdžia šalyje ima nebekontroliuoti situacijos, o protestuotojų minia, skatinama provokatorių, pradeda elgtis vis agresyviau, iš taip vadinamos pasaulio bendruomenės ir Vakarų šalių lyderių pusės prasideda aktyvus informacinis  ir diplomatinis spaudimas teisėtai valstybės valdžiai ir jos lyderiui. „Valdomo“ chaoso technologija į šeštą, finalinį, savo etapą. Pagrindinis tikslas yra nuversti nesukalbamą, netinkamą lyderį. Akivaizdžiai tai demonstruoja 2011 metų įvykiai Egipte. Kai tik Egipto saugumo pajėgos susirėmė su agresyviais demonstrantais, iš įvairių valstybių pasipylė kaltinimai dėl žmogaus teisių pažeidimų, nedemokratiško valdymo, kritika valdžiai. Pavyzdžiui Šveicarijos užsienio reikalų ministrė pareiškė, kad „yra labai susirūpinusi dėl smurto Egipte“ ir paragino Egipto valdžią „gerbti žodžio laisvę“ , Turkijos ministras pirmininkas kreipėsi į Chosnį Mubaraką tokiais žodžiais: „Išgirskite žmonių aimanas ir jų reikalavimus. Veikite taikos, saugumo ir stabilumo išsaugojimo Egipte vardan. Imkitės priemonių patenkinti tautos lūkesčius. Demokratijos taisyklės reikalauja gerbti žmonių valią, jų reikalavimus ir ragina neignoruoti tautos“, JAV Valstybės departamentas paragino Egipto valdžią taikiai bendrauti su demonstrantais, o JAV prezidentas paragino nedelsiant pradėti valdžios perdavimo procedūrą. Keletoje Kanados miestų, tame skaičiuje ir Monrealyje, įvyko protestuotojų Egipte palaikymo mitingai. Savaime suprantama, tokia Vakarų šalių ir jų sąjungininkų pozicija dar labiau destabilizuoja padėtį „valdomo“ chaoso šalyje, demoralizuoja vyriausybę ir prideda dar daugiau tikėjimo savo pergale protestuojančioms masėms. Visa tai baigėsi Egipto prezidento Chosni Mubarako atstatydinimu ir suėmimu. Absoliučiai panašus vyriausybės nuvertimo scenarijus buvo panaudotas 1990 metais Lietuvoje ir kitose buvusios TSRS respublikose, 2004 metais Gruzijoje, 2011 metais Tunise, 2014 metais Ukrainoje ir t.t. Vakarų reakcija į įvykius šiose šalyse vienoda – tipiškai standartiniai reikalavimai gerbti demokratines teises, o iš esmės tai buvo įsakmūs reikalavimai nacionalinei valdžiai nesipriešinti Vakarų užmaskuotai agresijai, kurie buvo intensyviai kartojami vietinių Vakarų kontroliuojamų masinės dezinformacijos priemonių kaip gerai išmokti šablonai.

Pilietinio karo inicijavimas

Tuo atveju, jeigu nacionalinės valstybės politinis režimas parodo politinę valią ir pasiryžimą priešintis JAV-NATO valstybių agresijai, paslėptai po „tautos laisvės revoliucijos“ skylėta skraiste, nepasiduoda Vakarų informaciniam ir diplomatiniam presingui, „valdomo“ chaoso technologija tokioje šalyje gali vystytis toliau pagal du scenarijus. Pirmasis, tai protestuojančios minios (sąjūdžio, maidano, tahriro, pavasario) apginklavimo ir sukilėlių kovos būrių organizavimo ( JAV piliečiai su tolimu panašumu į vietinius čiabuvius, pvz. „lietuvis“ Eiva, suteiks būtiną pradinę karinės patirties pagalbą), kurie ima kariauti su vyriausybės pajėgomis.  Šalis faktiškai yra nugramzdinama į pilietinio karo pragarą. Būtent tokiu būdu vystėsi „revoliuciniai“ įvykiai Libijoje ir Sirijoje. JAV aktyviai teikė paramą apginkluojant Libijos islamo teroristų smogikus, kovojusius prieš M.Kadafį, ir taip vadinamą Sirijos ginkluotą opoziciją. Tiesiogiai, atvirai tiekti ginklus islamo teroristams JAV nesiryžo, palikdamos atlikti šį juodą darbą savo sąjungininkams Artimuosiuose Rytuose Katarui ir Saudo Arabijai. JAV prezidentas, Nobelio taikos premijos laureatas Barakas Obama viename iš savo demagogiškų ir melagingų pareiškimų atvirai pareiškė: „Aš galvoju, būtų sąžininga pareikšti, kad, jeigu mes norėtume tiekti ginklus į Libiją, tai, manome, turėtume galimybių tai padaryti. Mes ieškome tam bet kokių galimybių“. Vėliau tokių ginklų dideli  kiekiai, kurių tiekimo kanalai buvo beveik oficialūs ir niekieno nekontroliuojami, pateko į radikalių islamistų rankas. Kaip buvo pažymėta viename iš šaltinių, ginklų tiekimas ekstremistams sukėlė JAV remiamos Libijos Nacionalinio saugumo tarybos pasipiktinimą, tačiau amerikiečiai nusprendė, kad ginklų tiekimas islamo radikalams yra „mažesnis blogis“ ir ginklai buvo toliau tiekiami ekstremistams. Jokios ginklų tiekimo į Libiją kontrolės nustatyti nepavyko. JAV vyriausybės bendradarbis pastebėjo, kad toliau už Katarą šiuo keliu nuėjo JAV sąjungininkai iš Saudo Arabijos. Jie išsiuntė į Libiją sukilėliams ginklus, kurie prieš tai buvo pirkti iš amerikiečių. Tokiu būdu musulmonų radikalai gavo į savo rankas įvairiausių modernių ginklų ir šaudmenų, kurie buvo pagaminti JAV, nežiūrint į tai, kad tokia praktika yra grubus tarptautinės teisės ir Tautų chartijos pažeidimas, įvykdytas JAV. Nuvertus Libijos lyderį ir , JAV nurodymu, viešai su juo susidorojus, puikiai JAV apginkluoti islamistai (vakarykščiai Libijos opozicionieriai) pradėjo kovoti prieš naujosios pasaulietinės valdžios, JAV marionetės, šalininkus. Milžiniški ginkluotės, tame tarpe ir JAV gamybos, kiekiai ėmė cirkuliuoti per musulmoniškų radikalių grupuočių tinklą regione. Šie ginklai pateko į Malio ir kitų Šiaurės Afrikos  teroristų, islamo smogikų rankas. Ginklai iš Libijos pasirodė įvairiuose „karštuose taškuose“, tame tarpe ir radikalios islamo teroristų grupuotės „Džebchat al Nusra“, kuri kovoja su Sirijos teisėtos vyriausybės karinėmis pajėgomis, arsenale. Dalis šautuvų ir automatų iš Libijos atiteko Palestinos teroristinės grupuotės „Islamo džichadas“ kovotojams. Izraeliui tai nepatiko, bet verslas yra verslas, o „valdomas“ chaosas yra nors ir kruvinas, tačiau labai pelningas verslas.

Karinė „valdomo“ chaoso fazė

Karinė „valdomo“ chaoso technologijos fazė yra sisteminio pobūdžio ir turi toli siekiančius planus. Politinis perversmas šalyje ir politinio lyderio pakeitimas – tai tik dalis didelės geopolitinės kombinacijos, kurios tikslas yra destabilizuoti padėtį visame regione ir performatuoti visą pasaulį savo interesų naudai. Be karinės pagalbos antivyriausybinėms jėgoms suteikimo chaoso autoriai gali ryžtis ir atvirai karinei invazijai į suverenios valstybės teritoriją. Taip jau buvo 2011 metų kovo mėnesį, kai tarptautinė koalicija , vadovaujama Prancūzijos, JAV ir Didžiosios Britanijos įvykdė agresiją prieš JTO narę suverenią Libiją, iš esmės šios šalys įvykdė tarptautinį nusikaltimą. Prancūzijos aviacija smogė pirmuosius smūgius iš oro M.Kadafio pajėgoms, o JAV ir Didžiosios Britanijos kariniai laivai paleido sparnuotas raketas „Tomahawk“ į Libijos priešlėktuvinės gynybos objektus. Analogiškas scenarijus buvo paruoštas Sirijai ir būtų buvęs realizuotas, tačiau JAV tarptautiniam nusikaltimui įgyvendinti kelią užkirto ryžtinga ir griežta Rusijos ir Kinijos pozicija, kurios užblokavo tarptautinių karo nusikaltėlių JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos paruoštą JTO Saugumo Tarybos rezoliucijos projektą, kuria minėtos Vakarų agresorės ketino legalizuoti savo ruošiamą tarptautinį nusikaltimą ir siūlė taikyti Sirijai sankcijas, tame tarpe ir karinio įsikišimo perspektyvą.

Kai JAV/NATO karo nusikaltėlių gauja marširuoja Baltijos šalių teritorijomis, šiose valstybėse elgiasi kaip šeimininkai, dislokuoja savo galvažudžių bataljonus, kuria bazes, telkia sunkiąją puolamąją ginkluotę, jie visiems čiabuviams plauna smegenis, kad atėjo ginti tų valstybių gyventojus nuo realybėje neegzistuojančios Rusijos agresijos. Iš tiesų, jie sako vietiniams indėnams – jūs esate kvailiai, kad savo noru 1990 metais savo rankomis sugriovėte savo valstybes, savo noru atsisakėte Rusijos globos, kuri jus gynė šimtmečiais nuo Vakarų kryžiuočių, piratų, konkistadorų, kolonizatorių, fašistų, dabar demokratų vykdyto genocido. Dabar jūsų kompradorinis elitas – jūsų vietiniai konservatoriai, liberalai, nacionalistai, fašistai – daro su jumis tai, ką anksčiau darydavo Vakarų užkariautojai, žudikai.

Reklama